1960-ųjų vaikai: išnykusi atsparumo rūšis, kurios šiandien mokomės iš naujo

Pasak leidinio „Silicon Canals“, šis reiškinys nėra praeities romantizavimas, o svarbi pamoka apie tai, kaip formuojasi žmogaus vidinė atrama.

Distreso tolerancija: gebėjimas būti su diskomfortu

Viena pagrindinių sąvokų, kurią išskiria specialistai, yra „tolerancija distresui“. Tai gebėjimas jausti neigiamas emocijas, nerimą ar diskomfortą ir nesugriūti, nereikalaujant skubaus aplinkinių įsikišimo.

Vaikystės pamokos: 1960-aisiais vaikai savo problemas sprendė patys. Jei įvykdavo konfliktas kieme, tėvai neskambindavo kitiems tėvams. Vaikai mokėsi derėtis, nusileisti ar apsiginti be suaugusiųjų priežiūros.

Laisvo žaidimo galia: Psichologas P. Grėjus pabrėžia, kad būtent per laisvą, nekontroliuojamą žaidimą vaikai išmoksta valdyti savo veiklą ir emocijas. 

Šiandien, kai suaugusieji nuolat kišasi į vaikų procesus, pirmieji rimti sunkumai žmogų ištinka ne 8-erių, o 18-os metų, kai baziniai įveikos mechanizmai jau turėjo būti suformuoti.

Kontrolės lokusas: kas valdo tavo gyvenimą?

Psichologė Jean Twenge, remdamasi tyrimais, atliktais tarp 1960 ir 2002 metų, pastebėjo pavojingą tendenciją – kontrolės fokuso poslinkį į išorę.

Vidinė kontrolė (1960-ieji): Dauguma tuometinio jaunimo tikėjo, kad jie patys valdo savo gyvenimą ir jų veiksmai lemia rezultatus. Tai vienas stipriausių psichinės sveikatos apsauginių faktorių.

Išorinė kontrolė (šiandiena): Šiuolaikinis jaunimas dažniau jaučiasi priklausomas nuo išorinių aplinkybių, sėkmės ar kitų žmonių nuomonės. Tai tiesiogiai koreliuoja su išaugusiu nerimo ir depresijos lygiu.

Gyvenimo „trinties“ kaina

Ekspertai nurodo, kad šiuolaikinis pasaulis iš vaikystės pašalino per daug „trinties“ – smulkių sunkumų, nepatogumų ir nusivylimų.

„Mes tiek nušlifavome visus gyvenimo kampus, kad atėmėme iš vaikų medžiagą, iš kurios gaminamas atsparumas“, – teigia autorius Christianas Kelly.

Atsparumas nėra įgimta savybė. Tai raumuo, kuris treniruojamas tik tada, kai niekas neateina į pagalbą ir tenka susitvarkyti pačiam. 

1960-ųjų karta turėjo vidinę atramą, suformuotą iš tūkstančių mažų pergalių prieš kasdienius sunkumus.

5 žingsniai vaiko vidinei stiprybei ugdyti

Psichologai pabrėžia, kad atsparumas nėra įgimtas – tai įgūdis, kurį vaikas lavina susidurdamas su nedideliais sunkumais ir juos įveikdamas. Štai kaip galite padėti šiam procesui:

Leiskite patirti „saugią nesėkmę“

Užuot skubėję taisyti vaiko klaidų (pavyzdžiui, perrašę neaiškiai parašytą žodį ar nubėgę į mokyklą nuvežti pamiršto sąsiuvinio), leiskite vaikui pajusti savo veiksmų pasekmes. 

Nedidelis nusivylimas šiandien moko, kaip susitvarkyti su dideliais iššūkiais rytoj.

Mokykite „distreso tolerancijos“

Kai vaikas jaučia nuobodulį, liūdesį ar pyktį, neskubėkite jo iš karto pralinksminti ar nukreipti dėmesio. 

Padėkite jam įvardinti jausmą ir tiesiog „pabūti“ su juo. Žinojimas, kad nemaloni emocija praeina savaime, suteikia milžinišką vidinę galią.

Uždavinėkite klausimus, užuot davę atsakymus

Iškilus problemai (pvz., susipykus su draugu), neklauskite „Ką jis tau padarė?“, o klauskite „Kaip manai, ką galėtum padaryti šioje situacijoje?“. 

Tai stiprina vidinį kontrolės lokusą – vaikas pradeda tikėti, kad jis pats gali daryti įtaką savo gyvenimo įvykiams.

Skatinkite nekontroliuojamą laisvą žaidimą

Suteikite vaikui erdvės žaisti be suaugusiųjų priežiūros ir taisyklių (saugiose ribose). 

Būtent žaisdami su bendraamžiais be „teisėjo“ šalia, vaikai išmoksta patys spręsti konfliktus, derėtis ir kurti savo taisykles.

Girkite pastangas, o ne rezultatą

Užuot sakę „Tu toks protingas“, sakykite „Mačiau, kaip ilgai ir kantriai bandei sudėti šią dėlionę, kol tau pavyko“. 

Tai formuoja nuostatą, kad sėkmė priklauso nuo įdirbio, o ne nuo įgimtų duotybių, todėl vaikas nebijos bandyti dar kartą po nesėkmės.

© stock.adobe.com nuotr.

Šaltinis: Parengta pagal naujausius užsienio spaudos bei psichologų Peterio Grėjaus ir Jean Twenge tyrimus