Pirmą kartą šią dieną JAV pradėta švęsti 1886 m., o Pensilvanijos kalnuose gyvenantis švilpikas tapo pirmuoju oficialiu "meteorologu".
Šią tradiciją su džiaugsmu perėmė Amerikos gyventojai, o paskui ją perėmė ir kanadiečiai.
Istorikai teigia, kad panašus orų nustatymo būdas egzistavo ir senovės Romoje, tačiau žmonės "kalbėjosi" ne su barsuku ar šermuonėliu, o su ežiuku.
Yra ir antroji versija: Vakarų krikščionys Viešpaties Susitikimą pagal Grigaliaus kalendorių šventė vasario 2 dieną.
Pagal daugelį liaudies pranašysčių ši diena buvo laikoma orientacine, iš jos buvo galima suprasti, kokie orai bus artimiausiu metu.
Po to, kai pasirodė to paties pavadinimo filmas "Švilpiko diena", vasario 2 d. šventė išpopuliarėjo daugelyje kitų šalių.
Beje, būtent ši komedija šventės pradžią pavertė bendriniu vardu, o frazė "Švilpiko diena" tapo pasikartojančių įvykių seka.
Šią dieną Amerikoje ir Kanadoje vyksta daugybė festivalių ir mugių, kurias lanko miestiečiai ir turistai. Šiuose renginiuose galite dalyvauti įdomiose varžybose, įsigyti suvenyrų ir sužinoti, ką išpranašavo suopiai.
Yra tik du pagrindiniai ženklai:
Jei gyvūnas nemato savo šešėlio ir tyliai išeina iš savo urvo - pavasaris bus ankstyvas;
Jei saulėtą dieną graužikas pamato savo šešėlį, išsigąsta ir pasislepia savo urve: jam teks dar šešias savaites praleisti žiemą.
Tikima, kad šią dieną švilpikas pabunda iš žiemos miego, išeina iš savo duobės, tris kartus švilpteli ir vėl užmiega iki Apreiškimo.
Nuo seno mūsų protėviai eidavo į laukus ar stepes, kad išgirstų švilpiką.
Ekrano nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą