A. Valinskas: jei patikėsime savo vaikus trejetukininkams, tai tokius ir turėsime (17)

TV laidų vedėjas, prodiuseris, politikas, aktorius, būtų galima dar vardinti ir vardinti, kiek skirtingų profesijų yra išbandęs Arūnas Valinskas, kuris dažnai yra vadinamas vaikščiojančia knyga ir siejamas su aštriu protu.

Turbūt dažnas susimąsto, kaip siekiant karjeros aukštumų skirti pakankamai laiko vaiko ugdymui, todėl dėstytojo patirties turinčio A. Valinsko paprašėme pasidalinti patarimais, kaip lavinti vaikus.

Kai paklausiau ką jis mano apie Lietuvos mokyklų švietimo sistemą, ilgai nemąstęs atsakė, jog nuoširdžiai nieko gero.

Todėl, kad didžiausia problema yra ta, kad iš trikampio, kurį sudaro mokykla, mokinys ir tėvai, labai dažnai šeima save išbraukia ir įsivaizduoja, kad jei patikėjo savo vaiką mokyklai, tai ji yra atsakinga už visą jo mokymąsi.

Vaiko raidos procese lygiaverčiai turi dalyvauti ir tėvai. Kitas dalykas, kad mokytojas mūsų visuomenėje yra nuvertinamas.

Jis yra žmogus kūrėjas, kuris ugdo valstybės ateitį ir jeigu mes to nesuvoksime, jeigu mokytoją matysime tik kaip aptarnaujantį personalą, kuris gauna pinigus ir turi daryti savo darbą, tai niekas mūsų šalyje nesikeis.

Ir nors yra posakis, kad geriausias mokytojas yra gyvenimas A. Valinskas norėtų pabrėžti, jog kiekvieno vaiko gyvenime mokytojas užima itin svarbią vietą, todėl jei patikėsime savo vaikus trejetukininkams, tai tokius ir turėsime.

Jeigu vaikas matys, kad jo tėvai skaito, tai ir pats norės knygą paimti į rankas, o jei matys, kad butelį dažniau paima į rankas, nei knygą, tai ir pats rankoje laikys butelį“, – sakė A. Valinskas.

Anot A. Valinsko, privačios ir valstybinės mokyklos skiriasi, bet tai priklauso nuo pedagogų ir kolektyvo.

Jis pripažįsta, jog yra daug gerų valstybinių mokyklų, tokių kaip Vilniaus licėjus, tačiau yra gerų ir privačių, tokių kaip Vilniaus Saulės gimnazija, kurioje mokėsi abu Valinskų vaikai.

Pasiteiravus, kaip jie su Inga pasirinko mokyklą į kurią leis savo sūnus A. Valinskas teigė, jog labai paprastai, nes taip sutapo, jog A. Valinsko buvusi mokytoja steigė Saulės gimnaziją ir tuo pat metu atėjo laikas, leisti jų vyresnįjį sūnų į mokyklą, tai ilgai net nesvarstė ir pasirinko šią mokyklą.

Gimnazija augo kartu su Arūnu jaunesniuoju, jie buvo pirmoji laida.

Nors šią gimnaziją baigė tik antrasis Valinskų sūnus, kadangi vyresnysis po aštuonių klasių išvyko mokytis į Jėzuitų mokyklą Anglijoje.

A. Valinsko manymu, jei norite išsirinkti gerą mokyklą savo atžalai turite stebėti ne mokyklos užrašą, o užrašą vaikų smegenyse, kuris išlieka po pamokų.

Inga ir Arūnas Valinskai buvo karjeristai, todėl buvo įdomu sužinoti, kaip jiems sekėsi auklėti vaikus ir ar daug laiko skirdavo jiems.

A. Valinskas neslėpė, jog labai daug padėjo Ingos mama, tačiau jiedu turėjo ir auklę. Ir nors kandidačių tapti jų vaikų aukle buvo itin daug, ją išsirinkti nebuvo sunku, nes ji turėjo ne tik prižiūrėti, bet ir lavinti jų vaikus.

Privalėjo būti lyg pradinių klasių mokytoja ir lūkesčiai, kurių tikėjosi šeima išsipildė, nes Valinskų vaikai, kai pradėjo eiti į mokyklą jau mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti.

Pasak A. Valinsko jo vaikams niekada nereikėdavo pagalbos ruošiant namų darbus, nebent, kaip ir visus jaunus žmones priversti juos atlikti.

„Jei vaikas turi kitų užsiėmimų, tai jis tikrai užsiims tuo, kas maloniau širdžiai, nei sėdės prie knygų“, – sakė A. Valinskas.

Todėl jų namuose buvo tokia taisyklė, jeigu neatlieki namų darbų gauni užduotį.

„Užduotis būdavo išmokti visą cheminių elementų lentelę ar visų valstybių sostines ir tada turėdavo laikyti pas mane egzaminą“, – teigė A. Valinskas ir prisipažino, kad vaikams buvo daug griežtesnis nei Inga.

Jų šeimoje vyravo nediskutuotina taisyklė, kad vaikas kaip ir suaugęs žmogus turi darbą. Vaiko darbas yra gerai mokytis.

„Valstybės kurioje gimsi, kaip ir šeimos nepasirinksi. Šeimoje kaip ir valstybėje galioja kažkokios santvarkos“, – sakė A. Valinskas.

Pasiteiravus ar jis prisideda prie anūkės auklėjimo A. Valinskas tik nusijuokia ir sako, kad eilėje yra paskutinis, o prieš jį yra tėvai, močiutės, dėdė, bet paatvirauja, jog nelabai ir veržiasi.

Ir pridūrė, kad tik pasitaria su tėvais, kaip geriau būtų ją lavinti, taip pat padėjo surasti gerą darželį ir jie kaip šeima apmoka anūkės lavinimo išlaidas.

„Kai atvažiuoja, pabūname kartu, bet kad jai nelabai įdomu su manimi.

Ji gyvena bute, o mūsų namas didelis, tai jai daug įdomiau vaikščioti po namus ar būti prie visų žuvyčių, šunų ar elpakų“, – prasitarė A. Valinskas.

Su savo sūnumis, žinoma, daugiau praleisdavo laiko kartu, nei su anūke.

Važiuodavo kartu žvejoti, į ralius, džipų žygius, buriuodavo kartu. Ir nors pačiam A. Valinskui įdomiausia būdavo buriuoti kartu su sūnumis, deja, vaikus labiau žavėjo kartingai, kompiuteriniai žaidimai ir medžioklė.

Darbartiniui jaunimui A. Valinskas linki turėti spindinčias akis, nes nieko nėra baisiau, kai jaunų žmonių akys yra tuščios.

Raktažodžiai
Jei tėvai runkeliai, tai ir iš vaikų nieko gero nelauk. Yra išimčių, tik labai mažai. Jeigu tiesa, kad vaikas labai daug iš šeimos "sugeria" iki 3 metų, tai į mokyklą patenka jau su tam tikrais"pamatais". Mokytojui jau bus sunku perauklėti. Ir kokia prasmė? Po pamokų jis vėl grįžta į tą pačią aplinką. Taip, kad atsisukit tėveliai pirmiau į save, o po to kaltinkit mokytojus. Jums iki jų dar labai toli (daugumai).
Gaila, 2021-09-20 13:57
SS, vadas
Arūnas , 2021-09-19 13:57
SS, vadas
Arūnas , 2021-09-19 13:57
Sidebar placeholder