Aistė Zabotkaitė: O. Koršunovas po mėnesio repeticijų paklausė, ar esu baigusi aktorinį

– Pati pasiprašei darbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kodėl nevilioja gyvenimas Vilniuje?

– Tada nebuvo galimybės prašyti darbo Vilniuje. Turėjau tik vieną spektaklį ir nelabai mane kas čia pažinojo, o Kaune turėjau du spektaklius. Tuo metu gyvenimo aplinkybės sakė, kad reikia grįžti į Kauną.

– Tavo tėvai nebuvo sužavėti, kai pasakei, jog stosi į LMTA. Kaip manai, kodėl dabartinėje visuomenėje aktoriaus profesijos žmonės baidosi? Nebelaiko jos prestižine?

– Kiek sutinku žmonių, tai nėra taip, kad jie nesižavėtų aktoriaus profesija. Žavisi, tiesiog jie patys to niekada nesirinktų.

Pavyzdžiui, Rusijoje vis dar išlikęs tas aktoriaus kultas. Ten žmonės į spektaklį ateina pažiūrėti aktoriaus, kaip jis dirba.

Rusijoje aktorius laikomas Dievu. Dėl ko taip yra? Nes tai sunki profesija, turi labai daug dirbti, kad išgyventum.

Galbūt daugiau negu kiti žmonės ir tas darbas tikrai sunkus. Aš nesakau, kad kiti darbai lengvi, bet tu turi daug dirbti ir nebūtinai už tai būsi įvertintas.

– Manai, kad pas mus žiūrovai į spektaklį neateina pasižiūrėti tam tikro aktoriaus?

– Nemanau, kad pas mus taip yra. Pas mus, Lietuvoje, jei žiūrovui nepatinka spektaklis, tai jis jį nurašo kartu su visais aktoriais.

Aš žinau, kad mano draugai, šeima ateina manęs pažiūrėti, bet galbūt man dar per ankti būti ta aktore, kurios ateitų pažiūrėti.

Žinau, kad galbūt, kažkada, kai bus daug vaidmenų žmonės ateis pažiūrėti manęs.

Labai daug žmonių, kuriuos aš pažįstu ir kurie nėra menininkai man parašė, kad manimi didžiuojasi, kai pamatė mane televizijoje telekomunikacijos bendrovės „Bitė“ reklamoje, o į spektaklius jie tiesiog neina.

Aktorė Aistė Zabotkaitė. Asmeninis archyvas

– Jūsų kursas buvo gana sėkmingas, dar studijuodami pradėjote vaidinti teatre ir kine. Kaip manai ar sėkmės paslaptis – kurso vadovai?

– Nuo pat pirmų metų jie mus mokė daug dirbti ir nuolatos ieškotis darbo. Visada būti prieinamiems, save išbandinėti, sakyti viskam taip tam, kad kažkada patys galėtumem atsirinkti, kur eiti.

Jų auklėjimas eiti visur ir visur save rodyti, manau, ir atešė visiems mums darbo vietas.

Aš labai daug dabar galvoju apie televiziją ir šiek tiek galbūt bijau ten eiti.

Su menininko profesija taip yra, kad kai tu darai meną, daug įdedi darbo, sunkiai pasieki rezultatus, tai tu esi tikras menininkas, o ten kur komercija, greiti produktai už kuriuos gauni daug pinigų, tai parsidavimas.

Nors daug dirbdamas teatre, visiškai neturėdamas savo gyvenimo gali irgi užsidirbti. Tiesiog televizijoje tie pinigai greitesni ir didesni.

Tie menininkai, kurie sunkiai dirba pyksta ant tų kurie pasirinko greitą kelią, bet einant metams galvoju, kad tai nesąmonė. Tai yra dviejų pusių nesusikalbėjimas ir skirtingi pasirinkimai.

Dabar aš dirbu teatre, turiu didelius vaidmenis, bet jei kažkuriame gyvenimo etape norėsiu eiti į televiziją ir bus galimybė, tai taip ir padarysiu.

– Baigei Vido Bareikio ir Algirdo Latėno kursą. Studijuodami daug kalbėdavotės tarpusavyje. Kokias pamokas jie tau davė?

Algirdas davė padrąsinimą ir suteikė pasitikėjimo tame, kame aš galvojau, kad esu keista. Drąsino ir stiprino savybes, kuriomis aš pati netikėjau.

O Vidas, priešingai, nuo pat pradžių parodė mano stipriąsias savybes ir išmokė jas saugoti ir puoselėti.

Vis dar, kai susitinkam, jis man primena, kad neužmirščiau dainavimo, kad galėčiau būti komike.

Nors aš savyje to nejaučiu ir visada pagalvoju, kodėl jis man taip sako, bet ko gero jis kažką pastebėjo per tiek metų.

– Taip pat esi minėjusi, jog mokykloje iš tavęs tyčiojosi, tačiau įstojus mokytis aktorinio meistriškumo dingo visi kompleksai. Kaip? Juk atrodo priešingai, kai esi scenoje visi mūsų vidiniai kompleksai išryškėja.

– Šitoje profesijoje be pasitikėjimo savimi nelabai kur nueisi.

Pirmi metai akademijoje mane išmokė pasitikėjimo savimi, nes jei aš savimi nepasitikėsiu, tai niekas kitas netikės manimi.

Pirmame kurse, pirmą kartą įsimylėjau, supratau, kad esu graži ir galiu kažkam patikti. Gavau dėmesio, kurio trūko mokykloje ir supratau, kad man patinka dėmesys.

– Žinau, jog jūsų kurse buvo momentas, kai beveik visi buvote susiporavę. Ar manai, kad menininkai poroje gali būti tik su menininku?

– Aš draugavau su savo dviem kursiokais. Kai tau devyniolika metų ir tu nuolatos būni tik su tais žmonėmis. Vaidini meiles, atsiveri vienas kitam, tai visas simpatijas nukreipi į juos.

Tu nebendrauji su kitais žmonėmis, nes tau paskaitos baigiasi dešimtą valandą vakare, tai kokie draugai su tavimi eis į barą pirmadienį tokiu laiku?

Manau ir tu esi pastebėjusi, kad žmonės teatre dažnai tarpusavyje sueina į poras.

Nemanau, kad būtinai menininkas bus poroje tik su menininku, bet dažnesni variantai yra tokie.

Tavo mintys, ypač akademijoje, sukasi vien apie teatrą, daug bendrų interesų turite.

Dabar, tai būna, kad galvoji ir apie buitį, apie mylimą žmogų, nes mano antra pusė nėra menininkas.

Bet aktoriaus profesija yra ne tik tai, kurią tu dirbti, bet tu ja ir gyveni. Nors reikėtų kartais pasakyti, kad tai yra tik darbas.

– O kaip palaikyti gerus santykius su kurso draugais, kai išyra romantinė draugystė?

– Tai irgi menas, nes labai sunku. Su pirmu grupioku pradraugavau pirmame kurse ir vėliau jis mane paliko, o man su juo būti reikėjo dar tris metus.

Aš jo nekenčiau, negalėjau būti viename kambaryje su juo, bet išsikalbėjome. Supratome, kad vis tiek reikės dirbti kartu ir išsisprendė viskas.

O su kitu grupioku iššiskyrėme, kai baigėme akadę, bet visiškai nesusipykome, likome draugais, nereikėjo kalbėtis, nes abu supratome, kad tiesiog mums nepakeliuj.

Mes labai mylime vienas kitą, kaip žmones ir tikrai nesiruošiame nustoti dėl to bendrauti.

Aktorė Aistė Zabotkaitė. Spektaklio "Miegantys" scena

– Esi labai jauna aktorė, tačiau jau pripažinta Auksiniu scenos kryžiumi. O kaip save, kaip aktorę, įsivaizduoji po daugelio metų?

– Tikiuosi, kad būsiu laiminga ir sveika, kad turėsiu vaikų, o dar geriau anūkų.

Tikiuosi, kad nebūsiu susipykusi su šia profesija. Kad nesėdėsiu ir negalvosiu, jog kažkada buvau aktorė.

Nežinau, ar norėčiau tuo metu vaidinti, nes kartais pasižiūriu į kai kurias aktores, kurias aš labai gerbiu, bet dėl jų pačių gerovės reikėtų tiesiog nebedaryti to ir užleisti vietą naujiems aktoriams, nes abiejuose teatruose, kuriuose dirbu yra žiauriai mažai jaunų žmonių.

– Vaidmenį pas Oskarą Koršunovą gavai, nes vaidinti pasiūlė pjesės „Miegantys“ autorius Marius Ivaškevičius. Kokia buvo O.Koršunovo reakcija?

– Neseniai apie tai kalbėjau su Mariumi. Pradžioje Oskaras pasakė, kad nieko ypatingo, kad esu paprasta aktorė, bet Marius jam pasakė, kad pasitikėtų jo pasirinkimu.

Apskritai, Oskaras po mėnesio repeticijų paklausė manęs ar aš esu baigusi aktorinį.

Tada supratau, kad jei ne M.Ivaškevičius, tai aš niekada nebūčiau atsiradusi O. Koršunovo akiratyje.

Nors vėliau jis pats paskambino Mariui ir pasakė, kad aš nuostabi ir padėkojo, kad jis mane atsivedė.

Man O.Koršunovas nuo pat pradžių buvo autoritetas. Kai gavau vaidmenį iš pradžių jutau didžiulį džiaugsmą, nes išsipildė mano svajonė, bet kartu ir didelę atsakomybę.

Šita sėkmė nėra tik geras dalykas. Gaunu vaidmenų, žmonės mane sveikina, sako gražius žodžius, ima interviu, apdovanoja, bet yra daug baimių, paranojų.

Dažnai netikiu savimi arba galvoju, kad jei nesuvaidinsiu spektaklio, tai viskas, baigsis mano karjera.

– Ar sunku buvo dirbti su tokiu grandu, kaip O.Koršunovas?

– Ne, kažkaip su visasi režisieriais pati sau keliu didelius reikalavimus ir kiekvienoje repeticijoje labai stengiuosi. Savo profesiniame kelyje aš daug dirbau ir tik vėliau man visi pradėjo sakyti, kad aš esu talentinga.

Oskaras kelia aukštus reikalavimus, tave spiria dirbti, reikalauja iš tavęs pastangų, o tai man labai patinka.

Psichologiškai spektaklis „Miegantys“ sunkus, nes yra didelis emocijų diapazonas ir emociškai pavargsti.

Pradžioje, kai gavau šį vaidmenį, pagalvojau, kad visiškai visą savo amtplitudę išnaudosiu, bet dabar, kai vaidinu keturis vakarus iš eilės po to man reikia reabilitacijos.

– Minėjai, jog buvai sudievinusi aktorės profesiją, kad nutiko, jog pakeitei savo požiūrį?

– Stodama į aktorinį aštuoniolikos metų tu galvoji, kad aktorė tai ta, kuri vaidina, jai visi ploja, ji būna ant žurnalo viršelio ir jokių kitų darbų nedirba.

Vėliau tu susiduri su realybe ir pamatai, kad gali negauti vaidmenų, gali nebūti ant žurnalo viršelio, kad reikia galbūt ir kitą darbą dirbti, nes nėra pinigų.

Per stojamuosius sutikau žmonių su kuriais kalbėdama mintyse galvojau, jog tikiuosi, kad aš niekada taip nekalbėsiu ir negalvosiu.

Buvo mergina, kuri ketvirtus metus iš eilės stojo, niekaip neįstojo ir be šios profesijos nieko daugiau nematė. Va čia yra sudievinimas.

Mane gasdina tokie žmonės, nes manau, kad jie yra linkę nepakelti šios profesijos sunkumo, o jį sudievina ir tada, kai tau smogia, tu gali nebematyti gyvenimo prasmės.

– Sakei, jog būna momentų, kai kyla dvejonių dėl pasirinktos profesijos, kai negali išgyventi iš to ką gauni. O kaip nepamesti idėjos, kad verta būti menininku, kad verta kurti?

– Nėra taip buvę, kad rimtai svarstyčiau apie kitą darbą. Man labai pasisekė, kad vos pabaigus akademiją gavau darbą, bet nežinau ar reikia tos idėjos laikytis, jei ilgą laiką negali išgyventi.

Reikia nesusigadinti santykio su šia profesija ir jei yra gyvenimo etapas, kai profesija tau sako, kad tavęs nemyli ir jei matai, kad nėra upelio iš kurio gerti vandenį, tai galbūt tikrai reikia pasirinkti kitą vagą.

Nebūtinai visam gyvenimui padėti tašką, tu galėsi vėl sugrįžti, kai gims aistra ar atsivers durys.

Aktorė Aistė Zabotkaitė. Asmeninis archyvas