Todėl normalu, kad daugeliui kyla klausimas, kas geriau – sakyti teisybę ar gudrauti?
Kada žmonės meluoja?
Turbūt kiekvienas gali prisipažinti, jog yra melavęs. Tačiau meluojame ne visada ir ne visomis progomis, o tik patekę į tam tikrą situaciją ar aplinkybes. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas joms būdinga.
Savaime suprantama, kai paprasčiau pasakyti tiesą, žmonės tą ir daro.
Tačiau kartais įvyksta tokių situacijų, kai pajaučiamas kylantis pavojus sveikatai, energijai arba nuotaikai. Tuomet ir atrodo, jog geriau nuslėpti tiesą.
Retsykiais pasitaiko, kai žmogui reikia gauti energijos (meilės, palankumo, palaikymo), o tam gali padėti pagražinta arba išgalvota istorija.
Blogiausiu atveju kai kurie taip įsijaučia į melą, kad įstringa nuo realaus gyvenimo visiškai atitrūkusiame apgaulės pasaulyje ir be netiesos negeba išgyventi nė dienos.
Melo grėsmės
Melas – trumpalaikis ir labai pavojingas ginklas. Jis gali būti svarbus ir įtikinantis tik tam tikrą laiką, atsižvelgiant į aplinkinių nuovokumą.
Dažniausiai netiesa išaiškėja per keletą mėnesių. Kai taip nutinka, melagis praranda aplinkinių autoritetą, pasitikėjimą ir pagarbą. Juk apgavystė išduoda melagio silpnumą ir bailumą.
Savimi pasitikintis ir stiprus žmogus nejaučia poreikio meluoti.
Tik tuomet, kai asmuo jaučiasi esąs silpnas, jam paprasčiau gudrauti.
Melagis renkasi
silpnumą, bailumą, vienatvę. Jis gauna trumpalaikę naudą, bet praranda energiją.
Melagis praranda
ilgalaikę naudą, laisvę, pasitikėjimą, perspektyvas, galimybes ir svarbiausia – pagarbą sau.
Kuo pavojinga tiesa?
Bet kokiu atveju sakyti tiesą – kur kas išmintingesnis sprendimas, nei meluoti. Tiesa turi akivaizdžią persvarą prieš melą net tuomet, jei nekalbame apie moralę.
Tiesą visuomet lydi stiprybė, orumas ir ryžtas. Išmokęs nemeluoti žmogus užsitikrina asmenybės augimą, kuris priartina prie išvardytų savybių.
Visuomenėje atkaklūs, stiprūs ir garbingi asmenys yra gerbiami, mylimi, vertinami. Tokie žmonės turi daugiau galimybių kilti karjeros laiptais, realizuoti save, tapti laimingomis bei harmoningomis asmenybėmis.
Deja, yra ir vienas trūkumas, kurį būtina žinoti. Pasitaiko situacijų, kai pasakius tiesą galima prarasti gyvybę. Kaip tik tokiais atvejais meluoti privalu.
Laimei, dauguma į tokias situacijas, kai tenka rinktis tarp tiesos sakymo ar mirties, niekuomet nepatenka. Todėl meluoti tiesiog nėra prasmės bei ilgainiui labai nuostolinga.
Kodėl verta meluoti?
Tai, kad meluoti itin blogai, žino kiekvienas. Tėvai vis kartoja vaikams šią tiesą. Tačiau vis tiek beveik kasdien bent truputį pameluojame. Kodėl?
Specialistai pastebi, kad dar niekuomet nebuvo taip madinga sakyti tiesos, kaip dabar.
Politikai, verslininkai, menininkai atvirai pasakoja savo gyvenimo istorijas knygose ar žiniasklaidoje. Išskirtinai drąsios asmenybės statusą įgyja tas, kuris garsiai išsako tai, apie ką daugumai gėda net pagalvoti.
Tai situacijos, kai tiesa pribloškia.
Tačiau visuomenės elgesį tyrinėjantys specialistai pastebi paradoksą: kuo daugiau girdima atvirų pasakojimų, tuo labiau visuomenė linkusi abejoti išsakytais žodžiais.
Išties, ar kas nors gali kelti daugiau abejonių nei ištarta frazė: „Jei jau visai atvirai“…
Kiekvienas turi savo tiesą
Vargu ar žmogus geba sakyti absoliučią tiesą. Juk melas įdiegtas į kalbą.
Nuo tada, kai žmogus pradeda sakyti žodžius, jis pasmerktas kažką nutylėti, kažko iki galo nepasakyti. Juk žodžiais neįmanoma perteikti tikrosios realybės.
Psichoanalitikai tvirtina, kad tiesos sakymas – tai itin tiksliai pasaulio atvaizdavimas.
Tačiau iš tikrųjų kiekvienas jį geba išsišifruoti tik pagal save. Ar tai reiškia melą? Anaiptol.
Tiesiog tiesa yra subjektyvi, ji priklauso nuo įsitikinimų, požiūrio, emocijų ir įsivaizdavimų.
Tai, kas vienam atrodo apgaulė, kitam – jo pasaulio suvokimo dalis.
Tereikia prisiminti situaciją, ką viena moteris sako kitai paprašyta įvertinti naują šukuoseną. Vertintoja ištaria: „Nieko gero…“
Tačiau kitam šukuosena gali patikti ir jis nuoširdžiai pagirs, būdamas irgi visiškai teisus.
Net ir tiesos sakytoja, apimta kitos nuotaikos, gali pamanyti, jog nauja šukuosena draugei itin tinka, nauja spalva labai vykusi, šukuosena suteikia solidumo.
Tiesiog kiekvienas skirtingais momentais turi kitą tiesą.
Negali sakyti tiesos?
Galbūt visuomet sakant tik tiesą nebeliktų apgaulės? Deja, specialistai įsitikinę, kad žmogus negali nemeluoti.
Tiesa, kartais melas būna sąmoningas ir tuomet specialiai iškraipoma tiesa. Tačiau tokių atvejų – mažuma.
Dažniausiai meluojama instinktyviai, bandant apsisaugoti.
Nuo fizinio, ekonominio, psichologinio (gėda, nepasitikėjimas…) smurto.
Žmogus meluoja tuomet, kai bando apsaugoti savo santykius su aplinkiniais.
Plačiąja prasme meluojama, kai bijoma prarasti kito meilę. O tie, kurie įpratę sakyti atvirai viską, ką galvoja, taip pasitiki savimi, jog visiškai nebijo prarasti kito meilės.
Meluoti nėra lengva. Specialistai pastebi, jog žmogus tai darant sąmoningai, suveikia jo vidiniai davikliai: į tikrą, sąmoningą melą reaguoja visas organizmas – prakaituojama, išsiplečia vyzdžiai, įsitempia balso stygos, sunku kalbėti.
Panaudojant šias fiziologines ypatybes sukurtas poligrafas arba melo detektorius.
Tačiau ir šį, rodos, neįveikiamą barjerą evoliucijos eigoje žmogus išmoko įveikti gražiai bei elegantiškai. Tam, kad melas atrodytų tiesa, būtina įtikėti, kad jis ir yra tiesa.
Būtent taip elgiasi nuolat apgaudinėjantys profesionalūs melagiai.
Jie meluoja ir patys sau, ir kitiems. Be to, taip stipriai įtiki melagingais žodžiais, jog kartais net melo detektorius negali vienareikšmiškai įvertinti, kur apgaulė, o kur ne.
10 priežasčių meluoti
Psichologai įvardija 10 pagrindinių priežasčių, skatinančių sakyti netiesą. Meluojame norėdami…
Nepakenkti kitam
Apsaugoti tuos, kuriuos mylime
Sergėti savo vidinį pasaulį
Išvengti bausmės
Gauti naudos
Atrodyti geresni
Siekti malonumo
Ginti savo interesus
Kovoti už teisybę
Iš drovumo
Pagarbos ženklas
Deja, gebėjimas truputį koreguoti tiesą – būtina sąlyga bet kokioje visuomenėje.
Tam tikra prasme tai socialinio bendravimo dalis. Susitikę seniai matytą pažįstamą kalbiname: „Kaip sekasi?“
Jei šis nusprendė pasakyti tiesą, tuomet pasakos apie savo gyvenimą ilgai ir smulkiai.
Tačiau dažniausiai vienas kitam sumeluojame: „Viskas gerai. Dėkui. O tu kaip?“ Šie žodžiai – dėmesio ir pagarbos kitam ženklas.
Deramai bendrauti reiškia atsižvelgti į kitą žmogų ir suprasti tai, ką jis pasirengęs išgirsti iš kito. Vadinasi, kiekvienas turi mokėti gudrauti arba bent jau nesakyti visos tiesos.
Amerikiečių psichiatras Bradas Blantonas mano kiek kitaip.
Jis tvirtina, kad tik tas žmogus, kuris geba sakyti viską, ką galvoja, gali išties pažinti save ir kitus.
Pasak šio specialisto, gebėjimas išsivaduoti iš nuolat kamuojančių minčių bei samprotavimų – vienintelis būdas kurti tikrus santykius su aplinkiniais.
Kaip išmokstama meluoti?
Gebėjimas apgaudinėti atsiranda apie 4-uosius gyvenimo metus. Tuomet mažylis supranta, kad suaugę apie jį žino toli gražu ne viską.
Vidinio pasaulio suvokimas galutinai susiformuoja apie 7 metus. Vaikas supranta, kad gali turėti slaptų minčių ir kad toli gražu ne visas jas būtina įgarsinti.
Suaugę gana dažnai sako: „Apie tai garsiai nekalbama“, ir mažylis taip mokosi nutylėti tiesą. Tai pirmoji melo forma.
Kiek vėliau vaikai suvokia kasdienes apgaules. Jie pastebi, jog gali gauti tą patį rezultatą pasakę kažką kito. Taip palaipsniui mokosi tikrindami melo paletę – nuo melo iš kilnių paskatų iki padedančio išsisukti.
Tiesa ar nuoširdumas?
Įdomu tai, kad baltas melas netrukdo žmogui būti nuoširdžiam. Juk nuoširdumas menkai susijęs su tiesa: viskas priklauso nuo to, kokius santykius su kitu siekiama kurti.
Psichologų tvirtinimu, jų praktikoje pasitaiko situacijų, kai vyras, bijodamas prarasti žmoną, nutyli apie tai, jog kartą buvo jai neištikimas.
Tačiau nutylėdamas šį faktą (t. y. meluodamas) jis lieka ištikimas savo giluminei tiesai – siekia neįskaudinti žmonos ir neketina jos prarasti. Psichoanalizėje sąmoningas melagingas pasakymas nėra blogesnis už išsakytą tiesą.
Maža to, manoma, kad melas yra savotiška tiesos išraiška, nes per jį išsakomi tikrieji troškimai.
Specialisto komentaras
Vitoldas Masalskis, psichologas, koučingo ir NLP specialistas
Ar įmanoma visą laiką sakyti tik tiesą?
Neįmanoma. Žvelgiant iš psichologinės pusės, kiekvienas turi savo tiesą. Neatsitiktinai sakoma, kad kiek žmonių, tiek ir nuomonių, t. y. tiek teisybių.
Dėl to teisybė visuomet bus subjektyvi, nepaisant to norime ar ne.
Todėl geriau kalbėti apie požiūrį – kiek žmogus gali / turi juo dalytis. O tai priklauso nuo ketinimų kitam pakenkti ar padėti.
Jei ketinimai geri, visuomet sakoma tiesa?
Sakoma, gerais norais grįstas kelias į pragarą. Jei žmogus sako viską, ką galvoja, jis, juokaujama, – tikras lobis šnipams.
Atvirumas itin priklauso nuo to, kam sakoma. Jei pašnekovo ketinimai geri, tuomet atviras partneris yra patogus.
Su juo galima jaustis saugiai, nes žinoma, ko tikėtis. Šalia uždaro, ketinimų neišsakančio asmens jaučiamės nesaugiau, toks bendravimas sukelia diskomforto pojūtį.
Deja, gyvenime sutinkami ne tik geranoriški pašnekovai. Susidūrus su klastingų ketinimų turinčiais žmonėmis pernelyg didelis atvirumas, sakymas tai, ką iš tiesų galvoji, gali atsisukti prieš patį.
Todėl viskas, ką asmuo pasako, gali atsisukti prieš jį arba… atsidurti internete.
Tad prieš išsakant savo nuomonę dera pasverti kiekvieną žodį.
Nutylėjimas ir melas – tapačios ar skirtingos sąvokos?
Viena vertus, melas vertinamas kaip neigiamas elgesys. Kita vertus, visuomet esame linkę teisinti vadinamąjį baltą melą.
Kartais pasakyti teisybę kitam gali labiau pakenkti, nei duoti naudos. Todėl itin svarbus ir kontekstas.
Apstu situacijų, kai nutylėti naudingiau, nei rėžti absoliučią tiesą. Tarkime, gydytojų ir pacientų santykiai.
Kaip derėtų elgtis: visą laiką būti atviriems ir itin pažeidžiamiems ar visgi retkarčiais gudrauti?
Siūlyčiau prisiminti, kaip tėvai atžaloms aiškina, jog nevalia kalbėtis su nepažįstamaisiais. Tačiau reikalauja būti mandagiems ir sveikintis su ne itin pažįstamais kaimynais.
Tai lyg ir prieštara. Tik jos nėra. Todėl svarbu kiekvieną kartą spręsti, kas geriau ir saugiau būnant su konkrečiais žmonėmis konkrečioje situacijoje.
Viena – kaip bendrauti su nepažįstamaisiais ir visai kas kita, kaip elgtis šeimoje su sutuoktiniu ar vaikais.
Taip pat kalbant apie melo ir tiesos ribas reikėtų pagalvoti apie vilties suteikimą.
Juk daugeliu atvejų viltis yra tai, kas žmogų gali ištraukti iš pačios sunkiausios situacijos.
Tačiau objektyviai vertinant dažniausiai viltyje tiesos nėra daug.
Nors vilties fenomenas neretai padeda įveikti sunkumus bei negandas. Taigi, kartais netiesa – vertingiausia.
Kur riba tarp leistino ir patologiško melo?
Vienas tokių indikatorių – sąžinės balsas, nusakantis gerai ar blogai žmogus pasielgė, t. y. pamelavo gerąja ar blogąja prasme. Kito melą pajusti galima atidžiai stebint.
Žmogus kai ką pasako žodžiais, kai ką – balsu ar kūno kalba. Todėl melą galima atskirti iš neverbalinės kalbos, tų 93 % informacijos, kuri pasakoma ne žodžiais.
Juk neatsitiktinai su vienu bendraujant jaučiamas pasitikėjimas, nuoširdumas.
O kito norisi pasisaugoti. Linkstame manyti, jog taip mums liepia vidinis balsas.
Tik ne visada žinome, kad grįstas neverbaline informacija, sklindančia nuo kito žmogaus.
SVARBŪS FAKTAI APIE MELĄ
Manoma, kad apie 80 % žmonių kasdien bent kartą sumeluoja.
2 % žmonijos mano, jog meluoti yra būtinybė.
Į depresiją linkę asmenys sąžiningesni sau nei kiti. Tačiau pasveikę tampa ne tokie sąžiningi.
98 % paauglių prisipažįsta, kad meluoja tėvams.
Melo detektorius negarantuoja 100 %, jog bus išaiškintas melagis. Prietaiso rodmenys grįsti kraujospūdžio ir pulso matavimais. Tačiau tarp melagių yra nemažai gebančių apgauti šį prietaisą. FTB atlikti tyrimai rodo, jog šiuolaikiniai melo detektoriai būna teisūs 96 atvejais iš 100.
Pastebėta, jog meluojant kraujyje padidėja kortizolio ir testosterono lygis.
Šalis, kurioje gyvena daugiausia melagių, – Kinija. Atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad 70 % apklaustų kinų melavo norėdami gauti pažadėtą pinigų sumą.
Melas gali būti spontaniškas ir suplanuotas. Spontanišką melagį gali išduoti poza, gestas arba žvilgsnis. Ko negalima būtų pasakyti apie profesionalų apgaviką.
Harfordšyro universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai išsiaiškino, kad vyrai meluoja dažniau nei moterys. Pasak evoliucijos psichologijos žinovų, vyras vidutiniškai sako netiesą 1092 kartus per metus, moteris – 728.
Moterys dažniausiai meluoja kalbėdamos apie savo būseną. Populiariausias melas – „man viskas gerai“.
Pasak headhunter.com, daugiausia melagių, per 67 %, dirba prekybos srityje.
Amsterdamo universiteto (Nyderlandai) mokslininkai nustatė, jog dažniausiai žmonės meluoja, kad jiems trūksta laiko. Turintys galimybę gerai viską apgalvoti ir priimti sprendimą meluoja rečiau.
Pastebėta, kad patologinių melagių smegenys dirba geriau ir greičiau nei tų, kurie meluoja spontaniškai. Dažnai meluojančių smegenyse būna 22–26 % daugiau baltosios smegenų masės ir labiau išsivysčiusi prefrontalinė smegenų žievė.
Filmuose dažnai naudojamas tiesos serumas (natrio tiopentalis) iš tikrųjų negali priversti sakyti tiesą. Ši medžiaga tik pašalina psichologinius blokus.
Vienas garsiausių XX a. melagių – dailininkas Victoras Lustigas. Į istoriją jis pateko kaip žmogus, sugebėjęs dukart parduoti Eifelio bokštą.
Nuspręsti iš akių apie melą neįmanoma, jei žmogus tai daro sąmoningai.
Daugelis religijų melą vertina kaip blogį. Islamas – reta išimtis, nes tam tikrais atvejais pateisina netiesą. Ypač jei ši sakoma dėl religinių tikslų.
Biologijos profesorius Stephenas Nowickis įsitikinęs, kad ir gyvūnai gali meluoti. Atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, jog beveik visi faunos atstovai meluoja. Štai medšarkė gali įspėti gentainius apie pavojų, bet ji tai daro ir tuomet, kai nori juos atbaidyti nuo rasto grobio.
Psichologas Robertas Wrightas tvirtina, jog melas – žmonijos evoliucijos dalis. Pasak jo, kuo geriau išvystyta komunikacijos sistema, tuo aukštesnis melo lygis visuomenėje.
Išsiaiškinta, kad 82 % moterų gailisi melavusios. Tačiau tik 70 % vyrų apgailestauja dėl melagingų pasisakymų.
Ištirta, jog žmonės sąžiningiausi būna iki pusiaudienio. Daugiausia meluojama vakarais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą