Daugelis prietarų visada buvo susiję su liga ir mirtimi, o daiktai, kurie priklausė žmogui, nesąmoningai tampa vieninteliu materialiu tam tikro prisiminimo apie jį nešėju.
Pagal paplitusią klaidingą nuomonę, sergančių žmonių daiktai gali nešti neigiamą energiją ir daryti neigiamą poveikį tiems, kurie jais vėliau naudosis.
Tačiau tai ne kas kita, kaip prietarų baimė - daiktai negali būti kenksmingi žmogui, nebent jis savo mintyse jiems suteiktų kokią nors "stebuklingą galią".
Krikščionybė į tai žiūri paprasčiau.
Nuo senų laikų egzistavo paprotys mirusių artimųjų drabužius atiduoti vargšams, kad būtų pagerbtas mirusiojo atminimas ir pagerbta malda.
Ši pagarba mirusiojo asmeniniams daiktams atsispindi krikščioniškoje relikvijų - kadaise šventiesiems priklausiusių daiktų - gerbimo tradicijoje, žinoma, daugelis pagonių juos naudojo kaip "amuletus" ar vaistus, suteikdami jiems ypatingų "gydomųjų" galių.
Kita vertus, krikščionybė nėra linkusi suteikti daiktams kažkokių savaime vertingų "energijų" - nei "teigiamų", nei "neigiamų".
Vienintelis realus pavojus, kurį gali kelti asmens drabužiai ir asmeniniai daiktai, yra tam tikros užkrečiamosios ligos.
Tada, žinoma, kontakto su šiais daiktais reikėtų vengti vien dėl medicininių priežasčių.
Taip pat iš psichologų ir psichoterapeutų galima išgirsti patarimų nenaudoti ligonių ir mirusiųjų daiktų - daugelis jų rekomenduoja to nedaryti, kad nepadidintumėte emocinio streso ir netekties skausmo, tačiau tai neturi nieko bendra su mistika.
Šaltinis: korrespondent.one
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą