Ar mėgstame lankytis blusų ir bagažinių turguose?

Leonas MAKŪNAS, miesto Tarybos narys

Buvau viso labo vieną ar du kartus. Nesilankau dažniau, nes nei turiu ką parduoti, nei labai reikia ką pirkti. Ten būna visokių įdomių dalykų. Esu kažką ten pirkęs, bet dabar galvoju, ką - gal kokį medinį dubenį, gal anūkui tokį įdomų krepšį, panašų į karišką?

Manau, kad lankymasis tokiuose turguose daugumai žmonių yra bendravimo būdas. Nepaisant didžiulių susisiekimo galimybių, tiesioginio gyvo bendravimo trūksta.

Kitas dalykas, atveda nostalgija seniems daiktams. Man įdomu pasižiūrėti į daiktus, kurių kažkada norėjau, bet nebuvo galimybės įsigyti, o dabar pilna, tik imk.

Turiu nereikalingų daiktų. Kai kuriuos metu į šiukšlių konteinerį, tuos, kurie vertingesni, vis laikau. Galvoju, gal reikėtų eiti į tą blusų turgų, Tauralaukyje jis irgi būna. Bet vis neprisiruošiu. Turiu tokių daiktų, kuriuos galėčiau parduoti blusų turguje. Kažkam jie gali būti naudingi, o pas mane tik vietą užima.

Tai, ko man reikia, perku parduotuvėse. Standartinius daiktus, kurių man reikia laivų modeliams, perku tik internetu, nes kitos galimybės nėra.

Lilija PETRAITIENĖ, Šv. Jono bažnyčios atstatymo fondo vadovė

Jeigu gyvenčiau ne bute, o name, tai blusų turguje išleisčiau daug pinigų. Draugės sako, kad per daug turiu suvenyrų. O bagažinių turguje nesu buvusi, nors smalsu. Gal kada nors susigundysiu su kokia nors drauge nueiti. O blusų turgus man patinka. Dažnai nesilankau, nes esu gana užimtas žmogus.

Pati nesu bandžiusi ką nors parduoti. Turiu kažkokį vidinį stabdį, turbūt todėl, kad esu buvusi viešas asmuo. Bijau, kad mane pažins ir ne taip supras. Mano kaime sakytų - sarmatijuosi. O ką parduoti tame turguje, tikrai turėčiau.

Blusų turguje esu nusipirkusi gražių smulkmenų: suvenyrų, paveiksliukų. Man labai patinka porceliano statulėlės, krištolinės taurės, vazelės. Ten pabendrauji su žmonėmis, pasidžiaugi, pagiri žmogų, gerą žodį pasakai. Žmonės papasakoja kokių nors istorijų.

Mindaugas MILINIS, rašytojas

Tikrai lankiausi ir pats pardavinėjau. Ten gali pabendrauti su žmonėmis, susitikti tuos, kurių nematei 100 metų, atsikratyti nereikalingų daiktų ir užsidirbti vieną kitą eurą. Kadangi už blusų turgų turi sumokėti 15 eurų, tai turi surinkti kažkiek eurų, kad apsimokėtų važiavimas.

Dažnai nesilankau. Šią vasarą buvau tik vieną kartą. Išvežėme nemažai gerų daiktų, kurie namuose užėmė vietą ir kuriuos išmesti buvo gaila. Pavyzdžiui, šezlongą pardaviau už 4 eurus.

Labai daug knygų buvo susikaupę, motyvacinių, „koučerinių“, verslo ir t. t. Jas pardavinėjome po 1 eurą. Viena mergina sakė, kad už tokią knygą ruošėsi mokėti 13 eurų, o pas mus įsigijo už 1 eurą. Vadinasi, ir žmogui gera padarai, jis tau pinigus moka ir džiaugiasi, ir namus išsivalai.

Esu Vokietijoje Tiubingeno blusų turguje nusipirkęs už 5 eurus XIX a. Prūsijos žemėlapį ir Antrojo pasaulinio karo autentiškų nuotraukų su mūsų kraštu albumą, irgi už 5 eurus. Lietuvoje senienos, kurios mane domintų, labai pabrango, nes labai mažai tų dalykų belikę.

Blusų turgūs - tai labai įdomus socialinis reiškinys. Kiek Lietuvoje jų būna, nežinau. Tą patį Rietavo turgų galima vadinti blusų turgumi, nes jame yra visko, ko tik nori. Prisimenu, per kovidą mes budėjome pasienyje, kad latviai neatvažiuotų. Jie važiuodavo į Rietavo turgų. Žinoma, jeigu nori tik nusipirkti daiktą, gali nueiti į parduotuvę arba internete paspausti mygtuką ir rytoj atveš. Bet tai ne tas, turguje visai kas kita.

Elida MANTULOVĖ, klaipėdietė

Lankiausi blusų turguje labai seniai. Paskutinė mano patirtis buvo įžymiajame Rietavo turguje. Tuo metu mes įsikūrėme naujame name, reikėjo tam tikrų eksterjero dekoracijų. O kita vertus, norėjosi tiesiog „pasicekavinti“.

Niekada nesu nešusi ką nors parduoti. Jeigu reikia ką nors parduoti, naudojuosi www.skelbiu.lt

Mane žavi Švedijos pavyzdys. Švedų kraujyje tvarumo elemento yra daugiau nei mūsų. Mes dar tik mokomės to. Ten labai populiarios sendaikčių parduotuvės. Jose švedai iš tiesų perka pradedant porcelianu ir baigiant senais baldais. Tų parduotuvių apyvarta didelė. Pas mus ši kultūra dar tik atsiranda. Gražu, kai daiktai randa savo antrą gyvenimą.

Pas mus parduodami daiktai išdėliojami atvirose erdvėse ant įvairių skepetų. Tai irgi turi savo žavesio, bet gal ir pas mus atsiras specializuotos parduotuvės kaip Švedijoje. Jos veikia nuolatos, ne kažkuriomis savaitės ar mėnesio dienomis. Tose parduotuvėse, tame pačiame interjere yra kavinės, teikiamos maitinimo paslaugos. Žmonės jose leidžia laiką - ir prekinasi, ir susipažįsta šiek tiek su paveldu. Tai įdomu.

Ruslanas SCHNEIDERAT, verslininkas, Klaipėdos miesto bendruomenių asociacijos valdybos narys

Pačiam lankytis tuose turguose neteko, bet girdėjau ir skaičiau apie juos.

Mano uošviai amžinatilsį nereikalingus daiktus iš pradžių veždavo į garažą, o paskui į sodą. Ir ten, ir ten visko buvo. Galite įsivaizduoti, kiek jie buvo visko privežę nuo jaunystės, nes buvo gaila išmesti. Jų jau daugiau kaip 20 metų nebėra, o aš tik prieš kelerius metus baigiau valytis.

Dar turėčiau ką nuvežti į blusų turgų: siuvimo mašiną „Singer“, senų plokštelių, kapitono uniformą (uošvis plaukė į jūrą), porą paveikslų, vazą iš labai įdomaus metalo ir kt.

Tikrai nuvažiuočiau pasižiūrėti į blusų turgų. Kitąkart žmogus nežino, ko nori, o pamato ką nors ir prisireikia. Prie mano močiutės amžinatilsį lovos visą gyvenimą kabėjo ikona. Esame evangelikai liuteronai. Paskui aš pasiėmiau tą ikoną ir laikiau stalčiuje. Dabar, kai man jau daugiau nei 50 metų, pasikabinau ją virš savo lovos. Nes yra užrašas: „Tebūna jūsų namai palaiminti ir apsaugoti.“ Jeigu ką nors panašaus rasčiau blusų turguje, tikrai nusipirkčiau.

Reikės kada nors nueiti ir pasižiūrėti, ką dabar turguose žmonės turi įdomaus. Gali žmogus nežinoti ir parduoti kokį nors paveikslą už 20 eurų, kuris kainuoja milijonus. Ten visko gali būti.

Algirdas AUŠRA, žvejys

Lankiausi porą kartų, bet dabar nebesilankau - kultūrinis sluoksnis per seklus. Kai nuvažiuoji į Vokietiją, į Prancūziją, gali rasti daug daugiau įdomių dalykų. Bagažinių turgus pas mus vyksta prie „Švyturio“ arenos. Jeigu einu pro šalį, tai užsuku, bet specialiai tai neinu. Į blusų turgų vieni žmonės eina pasižiūrėti, kiti jaučia nostalgiją, ar neras kokio daikto iš savo vaikystės...

Pats nebandžiau parduoti, nes man nesiseka. Paauglystėje pamėginau kažką parduoti, neišėjo. Aš galiu tik dirbti ir uždirbti, „šmugeliu“ užsiimti man neišeina. Matyt, tai man neskirta, nesu talentingas perpardavinėtojas. Mes nereikalingus daiktus tiesiog atiduodame organizacijoms.

Vokietijoje turguose esu daug gražių dalykų nusipirkęs, o Klaipėdoje - ne. Bet tai pavojinga. Eini, gražu, prisiperki, o paskui nėra kur dėti. Čia tas pats kaip alkanam nueiti į maisto parduotuvę pirkti maisto produktų. Geriau to vengti.