Arūnui Valinskui 55-eri: vieni dievina, kiti nekenčia

Šį kartą Arūnas buvo itin atviras ir pasidalijo ne tik vaikystės prisiminimais, bet ir papasakojo apie KGB archyvuose rastą savo bylą ir apie tai, kokius jausmus po 34 santuokos metų jaučia Ingai Valinskienei. Jis negailėjo aštrių žodžių politikams ir prisipažino, kad judviejų su Inga gyvenimas tuo metu, kai jis tapo LR Seimo pirmininku pasikeitė į blogąją pusę.

– Arūnai, šiandien Jums penkiasdešimt penkeri. Kaip ketinate švęsti šį jubiliejų?

– Šį gimtadienį Inga pasiūlė į namus pakviesti mūsų artimiausius žmones trumpam furšetėliui, maždaug trijų valandų, nes į namus kviečiame tik artimiausius žmones, ir po to būsime išlydimi plojimais į oro uostą – skrisime į Maldyvus dviese. Inga mėgsta naktinėdama naršyti internete, ji randa tuos geriausius pasiūlymus, kuriems negali atsispirti. Kartu atšvęsime ir Ingos gimtadienį, nes šiemet abiem sueina po penkiasdešimt penkerius, bet Valinskienė, kas matyti iš grožio, yra gerokai už mane vyresnė, praktiškai pusmečiu, tai dabar aš esu šeimos pagrindinis grožio etalonas.

– Ko palinkėtumėte sau šio gimtadienio proga?

– Labai norėčiau, kad tas gimtadienis nebūtų nueito gyvenimo kelio, kuris gan netrumpas, bet dar ir ne ilgas apžvelgimas, ką aš padariau, o kad tai būtų žvilgsnis į ateitį, ko aš dar nepadariau ir ką būtinai padarysiu. Tai šioje vietoje norėčiau, kad į gyvenimą taip žiūrėtų apskritai visi žmonės, nesvarbu, koks jų amžius, nes kartais devyniasdešimt penkerių metų žmogus turi daugiau svajonių nei tas, kuriam penkiolika. Tai noriu palinkėti, kad svajonės būtų vertos gyvenimo, kuris duotas tik vienas.

– Vieni A. Valinską dievina, kiti, priešingai, nekenčia. Ir nors atrodo, kad Jums tai nesvarbu, visgi ar taip buvo visada?

– Yra genialus Coco Chanel posakis: „Man visai nesvarbu, ką jūs apie mane galvojate, nes aš išvis apie jus negalvoju.“ Jei žmonija būtų bijojusi, ką apie juos pasakys kiti, mes turbūt gyventume akmens amžiuje, nes jei tu kažką darai geriau, ko nežino kaimyninė gentis, ką tu ruošiesi padaryti? Būti geresnis už juos. Jie galbūt dar tik naudos akmens kirvukus, o tu jau įtrauki į savo gamybos arsenalą titnaginius kirvukus ir titnaginius strėlių antgalius. Vis dėlto šiais laikais likusi žmonių tarpusavio konkurencija, nes būtent ji veda į geresnę būtį ir ateitį.

– Nors nemėgstate žodžio „influenceris“, esate vienas iš nedaugelio, kurio nuomonės klausomasi ir ją stipriai reaguojama. Kaip manote, kodėl A. Valinsko fenomenas vis dar yra toks aktualus?

– Kad ir kaip kas benorėtų ir kaip bežiūrėtų į A. Valinską, jei vis dar niežti pasikasyti ten, kur jis įkando, arba yra noras pasižiūrėti, kaip įkando ir už ką, vadinasi, aš, nors ir būdamas ne kraujasiurbis, o toks mažas blusiukas, skaudžiai kandu ir nebijau to daryti. Prisiminkime Čingischano citatą, kurią dažnai kartodavau savo studentams: „Bijai – nedaryk, darai – nebijok.“

– O koks buvote vaikystėje? Kokių hobių turėjote?

– Labai smalsus ir džiaugiuosi, kad susirgęs šia liga sergu iki šiol ir nesiruošiu pasveikti. Kiekvienas žmogus turėtų būti smalsus, nes jis gyvena tik vieną kartą. Buvau labai išdykęs vaikas. Mano hobiai buvo knygos, žvejyba ir grybavimas. Tėtis visada mane pasiimdavo kartu į žūklę, o tais laikais grybavimas buvo kaip šeimos ritualas, ir aš iki šiol aktyviai tuo užsiimu. Žinoma, reikėdavo važiuoti ne tik grybauti, bet ir uogauti, ko aš labai nemėgdavau. Pirmiausia bandydavau išsiderėti, kiek turiu pririnkti kibirėlių, ir dantis sukandęs stengdavausi kuo greičiau pririnkti tą kiekį uogų, kad vėliau galėčiau vaikščioti po mišką ir nieko neveikti.

– Stebėdama Jūsų kūrybinę veiklą galiu teigti, jog mėgstate kitus žmones pastatyti į nepatogią padėtį. Ar tėvus taip pat pastatydavote į nepatogią padėtį? Ar krėsdavote jiems išdaigas?

– Prisimenu, kai dar gyvenome Šilutėje, mano tėtis dirbo žemės ūkio valdyboje ir mūsų namuose būdavo daug kiaušinių. Nusprendžiau, kad jie per ilgai užsibūna šaldytuve ir kad juos labai smagu mėtyti nuo penkiaaukščio namo stogo į praeinančius žmones. Už tokį elgesį teko paragauti beržinės košės, nes priešais gyvenantys žmonės, pamatę tokį elgesį, išsiaiškino, kieno tai darbas. O pirmąją savo pastabą gavau pirmoje klasėje rugsėjo antrą dieną. Mokiausi tik penketais, bet po Naujųjų metų pažymių knygelėje baigdavosi vieta pastaboms rašyti ir mokytojai turėdavo įklijuoti papildomus lapelius.

– Paauglystė – maištingas laikotarpis. Kokia ji buvo Jums?

– Beprotiška, kaip dabar atsimenu. Aš atėjau į Vilniaus dvyliktą vidurinę aštuntoje klasėje, kurioje mokėsi devyni berniukai ir devynios mergaitės. Inspiruoti moderinistinių rašytojų keturvėjininkų, mes pasivadinome „Devyni vėjai ir devyni skersvėjai“. Visi buvome pašėlę ir žingeidūs. Jei dabar gerai mokytis prilygsta blogiuko įvaizdžiui, tai mūsų klasėje buvo blogas ženklas gerai nesimokyti.

– Pirmą kartą buvote pašalintas iš Vilniaus universiteto dėl „elgesio, nesuderinamo su tarybinio studento vardu“, vėliau buvote grąžintas ir kitus kartus pašalintas dėl aktyvios koncertinės veiklos. Visgi ką tokio padarėte pirmą kartą, kad Jus pašalino?

– Labai paprastas dalykas, mano įrašas buvo už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, ir dokumentų klastojimą, dėl to buvau pašalintas iš universiteto karinės katedros ir automatiškai iš Teisės fakulteto. Mūsų koncertai vykdavo savaitgaliais, o tais laikais mes dar neturėdavome automobilių ir į koncertus važinėdavome autobusais. Ir jei tu grįžti iš Plungės ketvirtą ryto, o tau reikia eiti į karinę katedrą pusę aštuonių, tai kas ten eis? Tais laikais buvo studentų gero tono ženklas kaip galima dažniau išsisukti nuo karinės katedros lankymo. Aš gavau pažymėjimą, kad penkis pirmadienius iš eilės dalyvavau teismo posėdyje, civilinėje byloje, kaip liudytojas ir staiga mūsų kuratoriumi tapo jaunas majoras ir pradėjo ieškoti subinėje smegenų. Pradėjo visus tikrinti ir paaiškėjo, kad visi tie pateisinimai yra netikri, todėl buvau pašalintas.

– Užmojis atvesti arklį į bendrabučio penktą aukštą sklando ligi šiol. Kokių pokštų dar esate iškrėtęs studijų metais?

– Ko mes tik esame neprikrėtę. Kai pradėjome su šou grupe „Dviratis“ koncertuoti, tai per du mėnesius bent kartą mus pasikviesdavo dekanas. Aš puikiai žinau, jei ne tie mūsų laisvės metai ir nepriklausomybės skelbimas, jei būtų likę taip, kaip buvo iki tol, tai aš manau, kad mes būtume buvę pašalinti su vilko bilietu, nes jau po Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios įvykių, kai buvo atverti KGB archyvai, tai rado tris bylas, užvestas ant mūsų, ir aš pats savo akimis mačiau savo bylą. Scenoje mes esame prikrėtę daug ko, o jei atvirai, gyvenime dar daugiau, bet ne viską galiu pasakoti.

– Ko gero, nerastume žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs istorijos, kaip bibliotekoje sutikote savo gyvenimo meilę, kuri turėjo ištverti ir tėvų nepritarimą santykiams, ir per tiek santuokos metų, ko gero, ne vieną krizę, tačiau Jūs vis dar kartu. Sakykite, kokios emocijos aplanko dabar žiūrint į Ingą.

– Žvelgiu į ją kaip į savo gyvenimą, kuris man yra duotas vienintelis ir ji yra neatsiejama jo dalis. Aš būsiu atviras, man labai dažnai kelia pasišlykštėjimą jaunų porų santykių aiškinimasis, kurios prieš dvejus metus prisiekė amžiną meilę, švaistėsi įvairiausiais saldžiais interviu spaudoje ir televizijoje, o kai ateina skyrybų metas, pradeda mėtytis purvais. Tu tam tikrą gyvenimo etapą praleidai su tuo žmogumi, tai turėk valios gerbti jį. Aš jau net nekalbu apie jaunimą, kuris sugalvoja kelti vestuves, kad galėtų savimi pasidžiaugti ant žurnalo viršelio.

Gal būsiu senamadiškas, bet ateityje toks kaip santuokos institutas, ko gero, išnyks, nes žmogus pagal savo prigimtį nėra monogamiška būtybė, bet man patinka gyventi taip, kaip aš dabar gyvenu, ir nenoriu nieko keisti. Nors kaip faina, esi užsitikrinęs finansišką stabilumą ir gali pasakyti, kad žmoną galima keisti kaip mašiną, kuri jau šiek tiek išvažinėta ir amortizatoriai pakliba, ir tepalus dažniau keisti reikia, ir padangas pripūsti, nes orą leidžia, bet man patinka būti savimi, kuris myli vieną moterį.

Kai suvoki, kad pasaulis valdomas ne jaunatviško entuziazmo, o patyrimo ir išminties, tada ateina branda, o su ta branda ir branda mylėti. Jauni žmonės nesupranta, ką tie penkiasdešimties metų žmonės gali kartu veikti, praktiškai jie jau numirti turėjo, o jie dar galvoja apie seksą? Ką jie veikia lovoje? Patikėkite, jaunimėli, jūs net neturit tiek fantazijos ir galimybių, kiek tie seni žmonės.

– Pakalbėkime apie Jūsų karjerą,. Kaip manote, kurie jūsų projektai gyvenime buvo patys svarbiausi?

– Į televiziją buvo eita lyg ir netyčia, bet kaip ir sąmoningai. Kai koncertavome su šou grupe „Dviratis“, mus pastebėjo televizijos režisieriai. Pirmasis milžiniškas žingsnis buvo, kai per LRT televiziją mums patikėjo vesti tiesioginį eterį. Tais laikais nužengti į televizija prilygo tam, kaip dabar tapti kosmonautu. Vėliau atsirado laida „Taip ir ne“, o visi kiti televiziniai projektai ėjo atskirais etapais pagal žanrus. Žodžiu, daug nesąmonių esame pridarę, bet su tokiais projektais kaip „Auksiniai svogūnai“, „Kelias į žvaigždes“ mes apskritai buvome patys pirmieji.

– Projekto „Kelias į žvaigždes“ metu atvedėte daug jaunų žmonių į pramogų pasaulį, tačiau tik mažą dalį jų matome televizijoje iki šiol.

– Jie atėjo patys, mes tik padėjome jiems tapti žinomiems. Jeigu mes surinktume visus, kurie dalyvavo realybės šou ir visi šimtu procentų taptų žvaigždėmis, tai įsivaizduokite, kiek mes turėtume genialių muzikantų ir kiek kartų būtume laimėję „Euroviziją“. Natūralu, kad iš jų lieka tik geriausi ir labiausiai nusipelnę, nes kai kurie turi mažiau talento, bet daugiau užsispyrimo. Kai jie stoja prie starto linijos ir kol dalyvauja projekte, turi vienodas galimybes, o po to jau sprendžia patys, ką daryti, nes atsiveria ne vienas platus kelias, o labai daug keliukų, ir ar tas keliukas, kurį pasirinks, taps plačiu vieškeliu į sėkmę, priklauso tik nuo jų pačių.

– „Auksiniai svogūnai“ – ko gero, didžiosios dalies Lietuvos televizijos žiūrovų laukiamiausias metų renginys, kur netrūksta pašaipų ir ironijos. Ar dažnai būna taip, kad asmenys, kurie būna įtraukti į scenarijų, sutikę Jus nusisuka?

– Tai buvo labai labai seniai, kai net rašydavo laiškus į „Dviračio žinių“ laidą, kur amžinąjį atilsį Vytautas Šerėnas vaidindavo profesorių Vytautą Landsbergį. Žiūrovams buvo nesuvokiama, kaip taip galima daryti televizijoje. Jie visi buvo atėję dar iš socialistinės realybės, kai visi anekdotai apie partinę vadovybę buvo pasakojami pašnibždomis. Kai politikas išeina į viešumą, jis turi turėti gerokai storesnę odą, nes, kai paklausai, kaip jie šneka vienas apie kitą toje pačioje Seimo salėje, tai tie, kurie labiausiai įsižeidinėja, turėtų užsičiaupti ir pažiūrėti, kaip jie bendrauja vienas su kitu.

Vėliau praėjo keleri metai, ir politikams patekti į „Auksinius svogūnus“ būdavo prestižo reikalas. Ir dabar mes sulaukiame pageidavimų, kad vienas ar kitas būtų pakviestas, nes jiems tai naudinga, ypač jei tai rinkimų metai. Man irgi teko ten būti, bet aš grįžau, man teko pamatyti šviesą tunelio gale, nes iš politikos retas grįžta.

– Kai buvote išrinktas LR Seimo pirmininku, kaip pasikeitė Jūsų ir Ingos gyvenimas?

– Į blogąją pusę. Man buvo pasikeitimas tik dėl gyvenimo būdo, nes anksčiau tekdavo dirbti vakarais ir keltis vėlyvais rytais, o Seime reikėdavo viską atvirkščiai daryti. Sunkiausia buvo Ingai, nes ji negalėjo koncertuoti. O man... aš nemanau, kad kažkas pasikeitė iš esmės, nes, patikėkite, iš šono galbūt atrodo, kad yra didelis skirtumas, bet iš tikrųjų nėra didelio skirtumo tarp to, kas vyksta teatro scenoje ir politinėje scenoje. Tai yra tas pats gyvenimo spektaklis, tik režisieriai skirtingi. O pati vaidinimo esmė yra atlikti savo vaidmenį taip, kad žiūrovai ateitų į kitą tavo spektaklį arba kituose rinkimuose vėl tave išrinktų.

– Pramogų pasaulis pilnas pagundų. Kaip sekėsi atsirinkti draugus? Ar buvo daug netikrumo, melo?

– Aišku, buvo, jo yra visur, ir visai nesvarbu, kur dirbi. Kiekvienoje srityje visi nori būti kuo geriau įvertinti, nes profesionalumas vertinamas balais, o balai virsta pinigais. Elementaru. O dėl pagundų, norint būti neištikimam, nereikia dirbti pramogų versle, atvirkščiai.

– Reziumuojant Jūsų gyvenimą atrodo, kad iš jo imate viską. Galbūt yra dalykas, kurio A. Valinskas vis dar neišdrįso padaryti?

– Yra dalykų, kurių aš nedarau, nes negaliu fiziškai, o kurių neišdrįsčiau, kol kas nėra. Aš norėčiau nuskristi į kosmosą, bet negaliu, arba norėčiau plaukti aplink pasaulį su jachta. Gyveni tol, kol dar yra dalykų, kurių nepadarei, tol gyvenimas yra įdomus. O jei tu padarei viską... į šį klausimą gali atsakyti viena iš knygų, kurią, prisipažįstu, versdavau perskaityti studentus, „Martinas Idenas“. Joje yra gili mintis: kada tu tampi žmogumi – ar tada, kai išdrįsti padaryti tai, ką visada norėjai, ar tada, kai visi tai pripažįsta? Ar nuo sukūrimo ir padarymo momento, ar nuo visuomenės sužinojimo ir pripažinimo?

– Ar neplanuojate išleisti savo memuarų?

– Jau yra kelios leidyklos, kurios siūlo, bet tai nebūtų memuarai, tai būtų literatūriniai nuotykiai, pagrįsti realiais faktais, nors kai kurie veikėjų vardai būtų pakeisti. Tai tokia mintis yra, bet mes susilažinome su I. Valinskiene po to, kai ji parašė meilės romaną su A. Tapinu. Kažkada per mūsų pasisėdėjimą prie vyno taurės netyčia iš kalbos išėjo, kad ji viena per metus parašys to romano tęsinį, tada aš jai sakau: „Gerai, o po to aš.“ Tai mes ir vėl vienas kitą susiejome pažadais ir žiūrėsime, kuris anksčiau kurį apgaus.

ELTOS nuotr.