Atsitiktiniai išradimai: „Coca-Cola“, lipnūs lapeliai užrašams, antibiotikai ir kt.

Dešimtys daiktų, kuriais mes kasdien naudojamės, atsirado tik dėl atsitiktinumo.

„Coca-Cola“

1886 m. daktaras ir farmacininkas Džonas Pembertonas pabandė iš pietų Amerikoje augančio kokos augalo lapų ir afrikietiškų riešutų – kolos – sukurti mikstūrą, kuri veiktų tonizuojamai. Išradėjas, paragavęs jau paruoštos mikstūros, suprato, kad ji ne tik tonizuoja, bet yra malonaus skonio.

Pembertonas pamanė, jog ši mikstūra galėtų padėti žmonėms, kenčiantiems nuo streso, pervargimo ir dantų skausmo. Jis nunešė pagamintą sirupą į didžiausią Atlantos vaistinę. Tą pačią dieną buvo parduotos pirmosios sirupo dozės po penkis centus už stiklinę.

Vis dėlto originalusis „Coca-Colos“ gėrimas buvo atrastas netyčia – pardavėjas, dozuojantis sirupą, supainiojo čiaupus ir vietoje paprasto vandens atskiedė sirupą gazuotu vandeniu. Toks mišinys ir buvo pavadintas „Coca-Cola“.

Iš pradžių šis gėrimas nebuvo populiarus – per pirmuosius jo gamybos metus Pembertonas reklamai išleido 80 dolerių, o uždirbo tik 50.

Sausainiai su šokolado gabalėliais

Vieni populiariausių sausainių JAV yra sausainiai su šokolado gabalėliais. Jie buvo išrasti 1930 metais, kai nediduko viešbučio šeimininkė Ruta Veikfild nusprendė iškepti sviestinių sausainių.

Moteris, pritrūkusi kakavos, sutrupino šokolado plytelę ir išmaišė šokolado trupinius su tešla, manydama, jog tai suteiks sausainiams rusvą atspalvį bei šokolado skonį.

Žinoma, ji tikėjosi, kad šokoladas ištirps, bet šiuo atveju fizikos dėsnių neišmanymas padėjo atrasti puikius sausainius.

Lipnūs lapeliai užrašams

Lipnūs lapeliai užrašams atsirado bandant sukurti tvirtesnius klijus. 1968 m. vienos kompanijos tyrimų laboratorijos darbuotojas bandė pagerinti lipnios juostos klijų kokybę. Jo darbo rezultatu tapo klijai, kurie neįsigerdavo į klijuojamą paviršių.

Tokie klijai buvo visiškai netinkami lipnios juostos gamybai, o jų išradėjas net neįsivaizdavo, kur juos galima panaudoti.

Po ketverių metų išradėjo kolega, kuris laisvalaikiu giedodavo bažnytiniame chore, jau ne pirmą kartą susierzino – popieriniai lapeliai, kuriais jis pasižymėdavo reikiamas giesmes knygoje, vėl pabiro ant žemės.

Štai tada jis prisiminė klijus, kuriais, nesugadinant knygos, galima būtų pritvirtinti popierinius skirtukus. 1980 metais tokie lipnūs lapeliai pasirodė prekyboje.

Kardiostimuliatorius

Šis prietaisas, išsaugantis gyvybę milijonams žmonių, sergančių širdies ligomis, taip pat buvo išrastas netyčia. 1941 m. inžinierius Džonas Hopsas karinio laivyno užsakymu vykdė tyrimus hipotermijos srityje.

Jam buvo pavesta surasti būdą, leidžiantį maksimaliai greitai sušildyti žmogaus, ilgą laiką išbuvusio šaltyje ar šaltame vandenyje, organizmą.

Hopsas šildymui bandė panaudoti aukšto dažnio radiobangas ir atsitiktinai atrado, kad širdis, kuri nuo didelio šalčio sustoja, gali vėl pradėti dirbti, jei yra stimuliuojama elektros impulsais.

1950 m. Hopso atradimo pagrindu buvo sukurtas pirmasis kardiostimuliatorius, tačiau jis buvo didelis ir nepatogus.

Medikui Vilsonui Greitbačui priklauso antras atsitiktinis atradimas šioje srityje. Jis bandė sukurti prietaisą, kuris leistų užrašyti širdies darbo ritmą.

Kartą Greitbačas netyčia įstatė į prietaisą netinkamą rezistorių ir pastebėjo, kad elektros grandinėje atsirado svyravimų, primenančių žmogaus širdies darbą. Po dvejų metų nuo šio atradimo Greitbačas pagamino pirmąjį implantuojamą kardiostimuliatorių.

Antibiotikai

1928 m. mokslininkas Aleksandras Flemingas pastebėjo, jog paliktas prie lango supelijo vienas iš pavyzdžių su stafilokokais.

Flemingas nutarė patyrinėti šį pavyzdį po mikroskopu ir nustatė, kad penicilino pelėsis sunaikino bakterijas. Flemingo atradimo svarba buvo suvokta tik po 1940 m., kai buvo pradėta masiškai tyrinėti nauja vaistų rūšis – antibiotikai.

Vežimėlis pirkiniams

Prekeivis Silvanas Goldmanas išrado pirmąjį vežimėlį pirkiniams 1936 m. Goldmanas buvo vienos didelės parduotuvės Oklahomoje savininkas ir pastebėjo, jog parduotuvės klientai atsisako pirkti kai kurias prekes, nes jas sunku nešti.

Idėja sukurti vežimėlį pirkiniams jam kilo atsitiktinai: Goldmanas pamatė, kaip viena pirkėja sunkų pirkinių krepšį uždėjo ant žaislinės mašinos, kurią už virvutės traukė jos sūnus.

Taigi, sumanus prekeivis iš pradžių pritaisė ratukus prie paprasto pirkinių krepšio, o vėliau, pasitelkęs mechanikus, sukūrė dirbtinio vežimėlio pirkiniams prototipą.

Masinė šio išradimo gamyba pradėta 1947 m. Tokio vežimėlio sukūrimas leido atsirasti ir naujo tipo parduotuvėms – supermarketams.

Maišelis šiukšlėms

Haris Vasilikas 1950 m. išrado pirmąjį maišelį šiukšlėms. Vasilikas buvo išradėjas ir inžinierius, todėl kartą į jį kreipėsi miesto valdžia, prašydama padaryti taip, kad į šiukšlių mašinas kraunamos atliekos neišsibarstytų. Išradėjas ilgai mąstė apie šiukšles siurbiantį prietaisą, bet geniali mintis atėjo netikėtai.

Kažkas iš draugų ar šeimos narių pasakė: „Man reikia maišo šiukšlėms“, tada Vasilikas ir sugalvojo pagaminti vienkartinius polietileno maišelius. Maišeliai šiukšlėms pirmiausia pradėti naudoti Vinipego ligoninėje, o masinėje prekyboje pasirodė 1960 m.

Mikrobangų krosnelė

Žymus tyrinėtojas Persis Spenceris, turintis daugiau nei 120 įvairių išradimų patentų bei dirbantis su viena didžiausių pasaulyje karinės pramonės įmonių „Raytheon“, atsitiktinai tapo mikrobangų krosnelės išradėju. 1945 m., prieš pat Antrojo pasaulinio karo pabaigą, jis siekė pagerinti radarų darbą.

Bandymo metu Spenceris, praėjęs pro veikiantį spinduliuotuvą, pastebėjo, kad chalato kišenėje buvęs šokolado batonėlis ištirpo.

Po daugelio bandymų buvo sukurta pirmoji mikrobangų krosnelė, tiksliau – krosnis, kuri svėrė 400 kilogramų. Ją buvo siūloma naudoti valgyklose, restoranuose ir kitur, kur reikia greitai pašildyti maistą.

Parengta pagal užsienio spaudą
 

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder