Ilgai buvo primirštas
Žirgas lietuvio pasąmonėje nuo seniausių laikų užėmė ypatingą vietą – jis buvo ir ištikimas kario palydovas mūšio lauke, ir nepakeičiamas pagalbininkas kasdieniuose ūkio darbuose. Tarpukario Lietuvoje, 1934 m. įkūrus Lietuvos žirginio sporto sąjungą, žirgų sportas išgyveno atgimimą, kurį daugiausia palaikė kavalerijos karininkai. Visgi po 1940 m. sovietinės okupacijos žirginis sportas šalyje buvo kone visiškai sunaikintas – dauguma patyrusių jojikų ir trenerių tapo represijų aukomis.
Nors vėlesniais sovietmečio dešimtmečiais pavyko atkurti sporto sekcijų tinklą ir išauginti talentingų raitelių kartą, tikrasis smūgis šiai šakai buvo smogtas po Nepriklausomybės atkūrimo. Praeito tūkstantmečio pabaigoje ir šio pradžioje, subyrėjus seniesiems valstybiniams žirgynams bei kolūkių struktūroms, žirginis sportas Lietuvoje buvo nepelnytai primirštas ir nustumtas užmarštin – trūko finansavimo, o buvę hipodromai virto apleistomis teritorijomis ar futbolo aikštėmis.
Visgi pastarąjį dešimtmetį galima pastebėti šios sporto šakos atgimimą. Privatūs entuziastai, verslo investicijos, modernių uždarų maniežų statybos ir auganti gyventojų perkamoji galia leido žirginiam sportui ištrūkti iš gilaus sąstingio.
Kaip pasakojo Lietuvos žirginio sporto federacijos atstovė ir nacionalinės kategorijos teisėja marijampolietė Daiva Leonavičiūtė, žirgų ir raitelių duetai šiuo metu tikrai neturi kuo skųstis. Jų skaičiai kasmet masiškai auga. Ir kalba sukasi ne vien apie kiekybę, bet ir apie kokybę.
Vis daugiau šalies raitelių dalyvauja tarptautinėse varžybose, iš kurių grįžta užėmę aukštas vietas. Anot jos, ypač daugėja jojimo treniruotes lankančių mergaičių, nors ir berniukų šiame sporte tikrai netrūksta.
„Dažniausiai tą patį savaitgalį vyksta net po keletą varžybų skirtinguose šalies kampeliuose, todėl raiteliams tenka atidžiai rinktis. Kadaise laikytas tik šiltojo sezono ir atvirų aikštynų pramoga, žirginis sportas Lietuvoje jau seniai išlipo iš sezoniškumo rėmų. Dėl šalyje statomų bei atnaujinamų uždarų maniežų, dabar per kartis šuoliuojančius žirgus galime stebėti ištisus metus“, – džiaugėsi D.Leonavičiūtė.
Infrastruktūros šuolis
Šalies jojimo žemėlapyje šiandien netrūksta itin stiprių traukos centrų. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – Alytaus rajone iškilusi aukščiausios klasės žirginio sporto bazė, kurioje įrengta nepriekaištinga infrastruktūra. Čia jau sėkmingai rengiami aukščiausio lygio Lietuvos čempionatai, o, specialistų teigimu, objekto komplektacija ir grunto kokybė atitinka griežčiausius standartus, leidžiančius priimti net ir tarptautines, pasaulinio lygio varžybas.
Visgi ne visi hipodromai gali pasigirti nepriekaištinga smėlio danga ir tarptautiniais sertifikatais. Kai kuriems iš jų to ir nereikia. Jie raitelius vilioja kitais būdais. Puikus to pavyzdys – Vilkaviškis. Senajame šio miesto hipodrome šiemet jau ketvirtus metus iš eilės buvo surengta didžiulė žirgų konkūrų šventė.
„Mūsų aikštėje – natūrali žolės danga, o ji žirgininkystėje laikoma gana klastinga bei nepalankia. Žirgams ant žolės išauga rizika paslysti ar patirti traumą, todėl dauguma raitelių teikia pirmenybę smėlio gruntui. Nepaisant to, mums vis tiek kasmet pavyksta pritraukti didžiulį būrį dalyvių net iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Manau, kad pagrindinė to priežastis – prizų gausa ir rėmėjų dosnumas“, – pasakojo viena iš Vilkaviškyje neseniai vykusių varžybų organizatorių, žirgyno „Uosijos žirgai“ įkūrėja Rasa Dragūnaitytė.
Būtent ji kartu su ūkininku ir žirgų entuziastu Arvydu Šlivinsku atgaivino konkūrų tradicijas Vilkaviškyje, taip siekdami pagerbti šviesios atminties šio krašto trenerį bei veisėją Bronių Slavinską. Dabar šiame Suvalkijos kampelyje rengiamos varžybos kaskart pritraukia per 100 jojikų ir tūkstančius žiūrovų, o rėmėjų įsteigti prizai verčia pavydėti net didmiesčių organizatorius.
„Jei vertintume prizinį fondą ir apdovanojimų gausą, Vilkaviškiui šiandien šalyje tiesiog nėra lygių. Būtent dosnios skatinamosios premijos ir dovanos nulemia tai, kad raiteliai rizikuoja ir yra pasiruošę joti net ant žolės dangos. Žiūrovams, aišku, nuo to tik geriau – jie kasmet pamato nuostabų reginį“, – teigė visoje šalyje teisėjaujanti D.Leonavičiūtė.
Suvalkijoje – Vilkaviškio lyderystė
D.Leonavičiūtės teigimu, kalbant apie regioninį jojimo sporto vystymąsi, Vilkaviškis šiuo metu užima neabejotino Suvalkijos lyderio poziciją. Čia žirgynų situacija pati geriausia ir stabiliausia visame krašte.
Tuo tarpu kaimyninėje Marijampolėje situacija keitėsi: anksčiau ten veikė vienas itin stiprus, didelis žirgynas, tačiau laikui bėgant jis išsiskaidė į keletą mažesnių ūkių. Dėl infrastruktūros išbarstymo bei entuziastų trūkumo Marijampolėje konkūrų varžybos nebevyksta, o visas regiono žirgininkystės centras persikėlė į Vilkaviškio rajoną.
Šiuo metu Vilkaviškio krašte sėkmingai gyvuoja du žirgynai – „Uosijos žirgai“ ir „Kašmyras“. Abu jie jau kurį laiką yra tapę ne tik sportininkų ruošimo kalvėmis, bet ir traukos objektais vaikams bei jaunimui.
„Uosijos žirgų“ vadovė R.Dragūnaitytė pasakojo, kad šiuo metu jos žirgyne laikoma apie 30 žirgų, o nuolatines treniruotes lanko maždaug 20 jaunųjų jojikų.
„Jodinėti norinčio jaunimo skaičius kasmet auga. Daugumos jojikų akyse matau tikrą užsidegimą – jie norėtų lankyti treniruotes dar dažniau, tiesiog gyventi žirgyne. Tačiau tenka susidurti su realybe: tai gana brangus sportas, ir ne visi tėvai išgali finansuoti papildomas treniruočių valandas ar asmeninio žirgo išlaikymą. Nepaisant to, mūsų jaunieji raiteliai aktyviai keliauja po visą Lietuvą, dalyvauja varžybose ir nuolat grįžta su aukščiausiais apdovanojimais“, – pasakojo R.Dragūnaitytė.
Augantis pragyvenimo lygis
Tai, kad žirginiui sportui reikia didelių investicijų, teigė ne vienas šios srities žinovas. D.Leonavičiūtė pastebėjo, jog augantis susidomėjimas jojimu tiesiogiai atspindi visos šalies ekonominį pakilimą.
„Mano jaunystėje pradėti lankyti treniruotes leido tik suėjus 14 metų, o šiandien jokių ribų nebeliko – rengiami turnyrai net patiems mažiausiems raiteliams. Dažniausiai jie sėda ant mažyčių ponių. Visgi reikia pastebėti, kad tėvams vaikų treniruotės – nemaža finansinė našta.
Iš pradžių vaikai joja žirgynų žirgais, bet siekiant meistriškumo jau reikia nuosavo žirgo. Vien mėnesinis žirgo išlaikymas ir priežiūra žirgyne atsieina bent kelis šimtus eurų. O kur dar starto mokesčiai, transportavimas, specialios aprangos, inventorius ir tas faktas, kad augant meistriškumui žirgus tenka nuolat keisti į pajėgesnius, kurių kainos siekia tūkstančius eurų? Jei žmonės gali sau leisti nukreipti vaikus į žirginį sportą, tai geriausias įrodymas, kad lietuvių finansinė padėtis gerėja“, – teigė teisėja.
Jai antrino ir Vilkaviškio rajono žemdirbys A.Šlivinskas, kurio ūkyje laikomos beveik trys dešimtys arklių, iš kurių penki – sportiniai ristūnai.
„Žirgininkystė – tai investicija, kuri neneša greito materialinio pelno. Dabar juos augina tik tikri entuziastai, mylintys šiuos gyvūnus. Aš pats juokauju, kad gimiau ant arklio. Su jais pradėjau ūkininkauti, o ir dabar vien iš pagarbos juos laikau. Užsienyje su žirgais susiję didžiuliai verslai.
Laimei, palaipsniui tas supratimas ateina ir pas mus. Bet svarbiausia – emocija. Kai nueini pas žirgus, dingsta visos ligos ir nuovargis. Smagu matyti, kad ši meilė užkrečiama ir kad mūsų jaunimas turi galimybę tobulėti, rodyti savo įgūdžius žiūrovams bei siekti aukštumų“, – mintimis dalinosi A.Šlivinskas.
Tiek jis, tiek kiti pašnekovai džiaugėsi, kad žirginis sportas Lietuvoje vis labiau populiarėja. Akivaizdu, kad jis vis labiau tampa subrendusia, modernia ir ištisus metus gyvuojančia sporto šaka.
Statomi šiuolaikiški maniežai, auganti varžybų kokybė ir į treniruotes skubantis jaunimas įrodo, kad istorinė lietuvio meilė žirgui įgauna naują, profesionalią formą. Kaip pastebėjo visi pašnekovai – tai investicija ne tik į sportinius rezultatus, bet ir į ateities kartas, kurios žirginį sportą jau mato kaip prestižinį, visavertį bei įkvepiantį gyvenimo kelią.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą