Daugelio istorikų nuomone, šie metai buvo patys blogiausi metai gyvybei Žemėje, pranokstantys net tokius siaubingus laikotarpius kaip 1918 m. Ispaniškojo gripo pandemija ar XIV a. Juodoji mirtis.
Apie tai praneša „Greek Reporter“.
Katastrofos pradžia siejama su galingų ugnikalnių išsiveržimų serija, tikriausiai Islandijoje.
Šie išsiveržimai į atmosferą išmetė didžiulius kiekius pelenų ir sukėlė „branduolinę žiemą“.
Šiaurės pusrutulis 18 mėnesių buvo panardintas į tamsą, dėl to pasaulinė temperatūra smarkiai nukrito 1,5-2,5 °C.
Dėl šio klimato šoko Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje prasidėjo derliaus nualinimas ir masinis badas.
Dėl šių stichinių nelaimių žmonija tapo ypač pažeidžiama.
541 m. Rytų Romos imperiją užklupo buboninio maro, vadinamo Justiniano maru, protrūkis. Epidemija išnaikino iki pusės regiono gyventojų ir paspartino jo nuosmukį.
Bizantijos istorikas Prokopijus iš Cezarėjos aprašė to meto siaubą: „Saulė kaip mėnulis ištisus metus prarado savo šviesą“.
Vasara neatnešė palengvėjimo: Kinijoje iškrito sniegas, o Airiją apėmė badas, trukęs nuo 536 iki 539 metų.
Berno universiteto mokslininko Michaelio Siglo vadovaujami tyrimai parodė, kad per vieną šimtmetį įvyko trys niokojantys ugnikalnių išsiveržimai, kurių kiekvienas sustiprino klimato katastrofas.
Šie įvykiai Europą įstūmė į ekonominį ir socialinį sąstingį, kuris tęsėsi iki VII a. vidurio.
536 m. istorija primena, kokia trapi gali būti žmonija stichinių nelaimių akivaizdoje.
Šiuo laikotarpiu pabrėžiama, kaip svarbu mokytis iš praeities, kad ateityje būtų išvengta panašių krizių.
Šaltinis: cursorinfo.co.il
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą