Dalia Kernagienė ir Eglė Kernagytė – apie ypatingą judviejų ryšį ir tai, ko niekada nebuvo Kernagių namuose

Dalia pasakoja, kad mylimas vyras juose taip ir nesuspėjo pagyventi, tačiau net Vytautui mirus, ji neatsisakė planų baigti, kaip abu vadino, svajonių namų statybų.

Moteris sako, kad viena neliūdi, mat dažnai aplanko vaikai – sūnus Vytautas ir dukra Eglė bei keturi anūkai. 

„Visi anūkai labai nori čia būti, jiems labai gera pas močiutę.

Tiesa, vyresnieji jau kiek rečiau apsilanko, nes turi savo gyvenimus, bet mažiukai dar tikrai dažnai lieka pas močiutę ir nakvoti, ir džiaugiasi buvimu su ja“, – sako Eglė.

Moteris tikina, kad jos santykis su mama yra ypatingas – viena kitą vadina geriausiomis draugėmis, kasdien susiskambina, o kartais išvyksta tik dviese į keliones.

Kaip joms pavyko išlaikyti tokį stiprų ryšį?

Dalia sako, kad jokio stebuklingo recepto nežino, nes viskas, ką ji darė ir daro, yra iš meilės. Eglė antrina mamai ir priduria, kad abu su tėčiu pirmiausia vaikus auklėjo širdimi.

„Pas mus niekada nebuvo namie tokio dalyko kaip bausmės, diržas.

Aš pirmą kartą sužinojau tik iš savo draugės, kad yra namų areštas, nes nebuvau net girdėjusi apie tokį dalyką anksčiau!

Nei mama, nei tėtis nebuvo griežti ir aš visada turėjau labai daug laisvės. Bet netgi esant tai laisvei, aš visuomet jaučiausi atsakinga prieš tėvus, gerbiau jų pasitikėjimą manimi“, – pasakoja Eglė.

Savo ruožtu Dalia sako, kad abu jos vaikai labai skirtingi: Vytautas paveldėjo tėvo logiką ir mąstymą, o Eglė – artistiškumą, linksmumą, todėl dukrą dažnai pavadina „šviesa“.

Ar lengva jai buvo rūpintis vaikais, kai vyras išvykdavo į koncertus, gastroles?

Kaip Daliai sekėsi įveikti sūnaus ir dukters paauglystės iššūkius? Už ką Eglė labiausiai jaučiasi dėkinga mamai ir kodėl sako, kad pyktis jos paprasčiausiai nemato prasmės?

„Tas laikas, kurį turim kartu, yra toks stipriai brangus, kad švaistyti jį, susipykti, nekalbėti ir nebendrauti yra...

Tiesiog, kam to reikia?

Tai absoliučiai niekur neveda“, – tikina Eglė.