Daugiau nei prieš 140 metų Vokietijoje „nusileido“ afrikietiška strėlė: kaip tai įmanoma?

Pfeilstorcho istorija

Pfeilstorch, vokiškas terminas, reiškiantis „strėlė gandras“, - taip buvo pavadintas baltasis gandras, kuris 1822 m. pavasarį nutūpė Klutz miestelyje Meklenburgo-Pomeranijos žemėje šiaurės Vokietijoje. Jis atskrido su neįprasta moksline dovana - strėle, įsmeigta į jo kaklą, kuri buvo pakankamai gerai pritvirtinta, kad atlaikytų daugiau kaip 3 000 mylių ilgio migracijos kelionę, tačiau dėl to, kad strėlė pervėrė tik gandro odą, išvengė gandro gyvybės.

Tai buvo „dovana“ mokslui, nes iki tol buvo diskutuojama, kaip paukščiai išgyvena žiemą.

1797 m. Thomas Bewickas, anglų dailininkas ir gamtos istorijos autorius, savo knygoje „ Britų paukščių istorija“ ( A History of British Birds) pateikė teisingą atsakymą, teigdamas, kad laivo kapitonas, kurio nuomonę jis labai gerbė, tarp Menorkos ir Maljorkos salų pastebėjo „daugybę į šiaurę skrendančių paukščių“.

Tai prieštarauja klaidingam, bet plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad gulbės žiemos mėnesiais miega žiemos miegu. Bewickas netgi atliko eksperimentus su gulbėmis, bandydamas jas sušildyti ir pamaitinti žiemos mėnesiais, tačiau priėjo išvadą, kad „jos palieka mus, kai ši šalis nebegali joms suteikti tinkamo ir natūralaus maisto“.

Hibernacijos teorija nebuvo vienintelė, su kuria teko susidurti Bewickui. 1703 m. Harvardo profesorius iškėlė mintį, kad migruojantys paukščiai skraido į Mėnulį ir atgal. Kiti manė, kad paukščiai žiemoja po vandeniu arba tam tikrais atvejais metamorfozuojasi į kitus paukščius.

Šios diskusijos buvo nutrauktos į Vokietiją atskridus Pfeilstorchui. Buvo tik vienas logiškas afrikietiškos strėlės paaiškinimas: migracija į šiaurę.

Pfeilstorchas buvo pirmasis iš daugybės migruojančių paukščių, atvykusių į Europą su strėlėmis odoje. XX a. pradžioje dirbęs vokiečių ornitologas Ernstas Šužas (Ernst Schüz) užfiksavo kelis atvejus, kai paukščiai turėjo įsmeigtas strėles. Tarp jų buvo Tanganikoje rastas baltasparnis erelis, Vengrijoje - trumpasnukis erelis, Suomijoje - juodasis gandras. Jis taip pat pastebėjo inuitų strėlėmis sužalotas gulbes ir gagos.

Vėliau Schüz pastebėjo, kad tokie stebėjimai tapo retesni, nes nuo lankų ir strėlių buvo pereita prie šaunamųjų ginklų.

Pfeilstorcho kelias

Baltasis gandras yra migruojantis paukštis, žinomas dėl to, kad daug keliauja tarp veisimosi ir žiemojimo vietų. Šie paukščiai daugiausia peri Europoje, Šiaurės Afrikoje ir dalyje Azijos, mėgsta atvirus kraštovaizdžius, tokius kaip pelkės, pievos ir žemės ūkio laukai.

Migruodami paukščiai dažniausiai keliauja dviem pagrindiniais maršrutais: rytiniu koridoriumi per Balkanus, Turkiją ir Artimuosius Rytus į žiemojimo vietas Rytų Afrikoje ir vakariniu koridoriumi per Pirėnų pusiasalį ir vakarų Afriką.

Baltojo gandro migracijos keliai

Baltieji gandrai vengia kirsti didelius vandens telkinius, nes jų sklandymas priklauso nuo termikos, kuri taupo energiją. Dėl šios priežasties jie keliauja sausumos keliais, pavyzdžiui, Bosforo sąsiauriu Turkijoje ir Gibraltaro sąsiauriu. Rudeninę migraciją iš veisimosi vietų jie pradeda rugpjūčio-spalio mėn. ir įveikia iki 13 000 km, kad pasiektų žiemojimo vietas Afrikoje į pietus nuo Sacharos.

Pavasarinė migracija prasideda sausio-kovo mėnesiais, o gegužės mėnesį jie grįžta į savo veisimosi vietas.

Nors daugelis gandrų ir toliau keliauja šiais tradiciniais maršrutais, kai kurios Vakarų Europos populiacijos prisitaikė prie švelnesnių žiemų ir gausių maisto atsargų, nutraukė migraciją ir žiemoja arčiau savo veisimosi vietų.