Erika Vitulskienė: būti moteriška yra varginantis darbas

alfa.lt

10-13 minučių

Pramogos

Lietuvos įžymybės

Erika ir Merūnas Vitulskiai.  Facebook

Paskaičiavusi, jog su savo vyru, operos solistu Merūnu Vitulskiu, kartu yra jau aštuoniolika metų, teigia pagalvojusi, kad abu jie yra psichodelikai ir prasitarė, kad per visas santuokos krizes, kurias išgyveno, perskaitė labai daug knygų.

– Pamenu, kai ėmiau interviu, kada šventėte pirmąjį savo mados namų gimtadienį. Tada sakėte, jog žinutė, kurią skleidžiate moterims, – ta, kad jų grožis beribis ir kad jos privalo spindėti. O kas padeda Jums pačiai spindėti ir skleisti tokį stiprų pasitikėjimą savimi?

– To spindėjimo tiek ir beliko po trejų metų. Man kartais patinka tiesiog būti moterimi.

Išsitraukti tą moters kortą, kai reikia ką nors sunkaus panešti arba kai sėdi ant sofos ir nori vandens, bet tingi nueiti pasiimti.

Iš tikrųjų geriausia atsigauti, kai esi pervargusi, – pabūti moterų kompanijoje, nes tik moteris iš moters gali pasisemti įkvėpimo.

– Lietuvoje moterys, kurios neatrodo kaip modeliai, vengia puoštis. Verčiau renkasi plačius, viską apdengiančius drabužius. Kaip manote, ko reikėtų, kad moteris labiau pasitikėtų savimi?

– Reikia suvokti, kad tu nežinai, kiek laiko tu gyvensi. Turi suvokti, kad jei nori būti moteriška ir graži, tai grožis reikalaus aukų.

Jeigu norime gražiai susišukuoti plaukus, mums juos peš, jei mes pasidarysime makiažą – vakare būdamos pavargusios turėsime jį nusiplauti.

Taip pat ir su drabužiu, jeigu jis įliemenuotas ar jo ryškesnė spalva, tai mums reikės palaikyti laikyseną, galbūt apsiauti aukštakulnius. Instagrame stebėdami gražias moterų nuotraukas nepagalvojame, kiek daug iš tikrųjų jos įdeda darbo, nes būti gražiai ir pasitempusiai yra varginantis darbas.

Nenorėkime neįdėdamos darbo būti gražios.

Žinoma, yra tokių moterų, bet jų yra mažai, aš galvoju, kad kuo gražesnė moteris, tuo disciplinuotesnė ji būna.

– Kas Jums pačiai yra moteriškumas?

– Sugebėjimas būti savimi, laisva, lengva, nekompleksuota, šilta, malonia. Iškalbinga, nors kartais, kai reikia patylėti, o kartais labai aiškiai išdėstyti savo mintis su intelektualumu ir argumentais.

Man moteris yra lengvumas. Ir visai nesvarbu, kiek ji sveria, svarbu, kad dvasiškai būtų tvirta, nes iš tokios moters rankų norisi gerti, norisi būti šalia jos. Su tokia moterimi norisi bendrauti.

Ne tik vyrai nori komunikuoti su tokiomis moterimis, bet ir kitoms moterims automatiškai tampi įdomi.

O tai pasiekti yra labai sunku, nes tai yra papildomas vargas, skirti sau papildomo laiko, ypač kai dirbi ir turi vaikų, bet tai yra labai svarbu. Jei mes norime žavėti – turime žavėti akimis.

– O ką manote apie dabar tokius populiarius įvairiausius moteriškumo mokymus, tobulėjimo kursus?

– Man tai yra labai juokinga. Aš labai mėgstu dalytis informacija ir ją gauti, bet taip pat mėgstu atsirinkti, iš ko ją gaunu ir kaip. Kažkada dovanų gavau seminarą, kaip išsaugoti šeimą ir suprasti antrąją pusę.

Susidėjau koją ant kojos, laukiu, kaip čia bus smagu, galbūt kažkokių gerų patarimų išgirsiu. Po pusantros valandos supratau, kokį briedą jis šneka.

Mes su Merūnu kartu jau aštuoniolika metų, tikrai turime patirties. Man trūko kantrybė ir ėmiau jo klausinėti klausimų.

Pasirodo, seminaro apie santykius vedėjas buvo tris kartus išsiskyręs ir tuo metu vėl susižadėjęs.

Santykiai ne apie tai, kad jei netiko, tu susirenki daiktus ir išeini.

Manau, kad seminarus apie santykius turėtų vesti žmonės, kurie santuokoje išgyveno penkiasdešimt metų ir kurie tikrai perėjo viską ir turi vaikų, nes jie labai greitai viską sujaukia santykiuose.

Vėliau prieš visus jį sukritikavau, nes pradėjo kalbėti apie santykių krizes.

Jei tu neištvėrei trijų, šešių ir dvylikos metų santykių krizių, tai ką tu pasakoji, kokius patarimus man gali duoti.

Gaila, kad žmonės labai daug pinigų išleidžia tokiems dalykams. Įjunkime kritinį mąstymą ir pasižiūrėkime į viską iš aukščiau.

Ar logiška būtų, jei eičiau pas dietologę, kuri sveria šimtą dvidešimt kilogramų arba kurios visa šeima nutukusi? Tikrai būtų nelogiška, jei tu man aiškinsi, kaip man gyventi.

Erika ir Merūnas Vitulskiai. Facebook

– Dabar labai madinga skirtis, ypač pramogų pasaulyje. Kaip Jums su Merūnu pavyko išgyventi visas santuokos krizes?

– Kažkada, kai paskaičiavau, kiek laiko esame kartu, pagalvojau, kad psichodelikai, kažkokie nenormalūs esame.

O šiaip mūsų gyvenimas buvo labai nenuobodus, su nuolatiniais kalniukais, nuo darbo srities iki santykių.

Pas mus viskas labai nepastovu, nėra rutinos, kurią visą laiką bandau įvesti.

Galbūt poroms reikia daugiau ekstremalių nuotykių, kurie labai suvienija arba, priešingai, pamatai jo tikrąsias savybes.

Vėlgi labai teisingas posakis, kad tu negali pakeisti žmogaus, o turi keistis pats. Ir per visas santykių krizės, kurias išgyvenome, perskaičiau milijoną knygų.

Analizavau save, kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi, kodėl nepriimu jo tam tikrų teiginių ar asmenybės bruožų, kurie mane erzina.

– Kokios moterys įkvepia Jus pačią?

– Yra daug tokių moterų. Tai mano draugės, kurios yra labai skirtingos, labai įdomios ir kiekviena su savo bajeriais.

Reikia tik apsidairyti ir neieškoti tų moterų, kurios galbūt nėra geras pavyzdys, tai tos, kurios yra labai kompleksuotos ir kompleksus dengia tam tikromis operacijomis, prekės ženklais.

Moteriškumas yra norėjime gyventi, duoti, būti.

Gyvenimo troškimas ir džiaugimasis smulkmenomis mane labai žavi.

– Tradiciškai manoma, kad moteris įprasmina savo gyvenimą per motinystę. Ar sutinkate su tokiu teiginiu? Kaip apibrėžtumėte moters misiją šiuolaikiniame pasaulyje?

– Tikrai sutinku, nes vaikai yra didelis turtas ir didelis išbandymas. Didelis savęs suvokimas. Žinoma, tu nori juos išauklėti kuo geresnius, bet visų pirma tu privalai išauklėti pati save.

Tikrai nesuprantu mamų, kurios po mėnesio bėga į darbą.

Viskas gerai, mes visos turime dirbti, nesakau, kad iki aštuoniolikos metų turime su vaiku būti namuose.

Bet iki tam tikro laiko, kol vaikas būna pasiruošęs socializuotis, tuos pirmus trejus metus moteris turi išbūti su juo.

Mes vaikus gimdome ne auklėms, ne kažkam, o sau.

Per pirmuosius trejus metus susiformuoja vaiko saugumo jausmas, požiūris į žmogų, jausmus, sugebėjimas įvardyti emocijas.

Jeigu tu dirbi ir tavo vaiką prižiūri močiutė ar auklė, jis visą gyvenimą bus toks, kuriam kitas žmogus numes trupinį, o jis mes batoną atgal, nes jis norės, kad jį mylėtų, jausis nevisavertis.

Nepasiruošdamos motinystei, mes padarome labai didelę klaidą.

Tuo labiau ši karta, kuri dabar auga, yra labai nuoširdūs žmonės, jie turi mažiau kompleksų, jie yra atviresni, imasi darbų, nebijo klysti, jie nebijoti būti mokiniais.

Mūsų karta bijo būti mokiniais, mes net bijome eiti į sporto klubą, nes reikės kažko naujo mokytis.

Mums mokinio pozicija asocijuojasi su pažeminimu, nors neturėtų taip būti. Ir jei nesudarysime stipraus vertybinio ir emocinio pagrindo, kai vaikas patirs pirmąjį išbandymą savo gyvenime, jis susmuks ir neatsistos.

Vaikai labai stipriai pakeičia žmones. Mamos pasidaro tarsi Ksenos, kur kojomis atsidarinėja duris, nes viską gali padaryti dėl vaiko ir šeimos.

O vyrai staiga pasidaro meškiukais, glosto vaikus, bando suvokti, kas įvyko su jo gyvenimu, kas vyksta su moters hormonais.

Jiems atsiranda papildomas suvokimas, kad gyvenime esi atsakingas jau ne tik už save ir kad dabar jie privalo dar labiau pasitempti.

– Ar turite ritualų, kurie padeda atpalaiduoti protą ir sielą?

– Sportas yra mano pats geriausias ritualas, kurį aš buvau labai ilgai apleidusi. Dabar jaučiu, kaip fiziškai ir dvasiškai man buvo sunku, ir suprantu, kad turiu skirti laiko sau arba aš niekam nebebūsiu įdomi – nei pati sau, nei vaikams, nei vyrui. Tai reikalauja laiko, bet man tai suteikia vidinio balanso.

Kitas metų atradimas yra meditacija. Anksčiau galvodavau, apie ką tie žmonės kalba. Bet nespjauk į šulinį, nes iš jo gersi, ir dabar geriu abiem rankomis. Skiri valandą laiko, bet po jos jautiesi kaip iš kito pasaulio, su šypsena ir viskas nebeatrodo taip baisu žemėje.

Visą laiką kartoju, kad gyvenime niekas nevyksta veltui. Kiekvieno likimas kažkur yra užrašytas, ir jei mes einame ne ten, kur reikia, gyvenimas mums tiesiog spiria iš kojos į galvą ir pasako, į kurią pusę reikia eiti.

Erika Vitulskienė. Facebook

– Kaip randate motyvacijos kiekvieną rytą sportuoti?

– Jeigu galėčiau, tai sportuočiau ne valandą ar dvi per dieną, o visą parą. Žinau, prisiversti būna labai sunku, o jeigu dar anksti ryte, tai miegas taip traukia atgal į lovą.

Bet tas jausmas, kuris bus po sporto, motyvuoja, kai ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai jausiesi labai gerai.

Man labai daug merginų pasakoja, kad bijo eiti į sporto salę, nes nemokės naudotis treniruokliais. Bet tu pats esi savo gyvenimo kalvis ir tik tu gali leisti kitam žmogui įžeisti save.

Niekas juk neliepia atėjus į sporto salę iš karto štangas kilnoti, viskas turi vykti lėtai.

Lietuviai labai konservatyvūs, nebijokime paklausti, jeigu visai nedrąsu, pasisamdykime trenerį, kuris paglobos salėje.

Žinoma, būna, kad atsiranda tingulys, bet tada aš susitariu su kažkuo sportuoti kartu, nes pavesti kito žmogaus negaliu, sąžinė neleidžia.

Savęs lepinimas yra suvokimas, ko tu nori dabar ir ką noriu daryti. Tau neturėtų rūpėti kitų nuomonė, tau turėtų būti svarbu, ko tu pati nori, ir tai yra savęs lepinimas.

– Papasakokite apie pačius drabužius. Ar kuriate pati? Kaip vyksta kūrybinis procesas?

– Kuriu tai, kas man gražu ir kaip aš įsivaizduoju moterį. Galvoju, kad mes pritraukiame panašius žmones, kokie esame patys.

Mano klientės yra labai panašaus tipažo kaip aš. Turiu omenyje, kad jos drąsios, jautrios, nepiktybinės, kas man labai patinka.

Taip, lengva apsirengti maišiuku ir sėdėti, kaip nori, bet, manau, moterys mėgsta pasimaivyti, mėgsta būti moterimi.

– Kaip manote, ar sėkmei šiame versle turėjo įtakos tai, kad esate žinoma moteris?

– Žinoma, turėjo. Vien tai, kad aš plačiau galėjau dirbti su viešaisiais ryšiais. Labiausiai džiaugiuosi, kad nepardaviau savęs, o visada išlikau savimi.

Buvau visokia, buvau bjauri, su savo pasisakymais, bet mano tikroji asmenybė visada domino skaitytojus.

Savo asmenybės dėka sugebėjau išvystyti prekės ženklą. Aš nesu iš tų, kuri spjautų į veidą ir pasakytų, kad yra faina, o jūs nelabai.

Daug kas sakė, kad supriešinau kūdas ir apkūnias moteris, bet ne, aš kalbėjau bendrai apie visas moteris, kad privalome būti pasitempusios, ir žinau, kad tas žodis skamba labai griežtai, bet kas, jei ne mes, mus pastatys ant kojų? Tikrai niekas.

Kažkada pažiūrėjau senus žurnalus ir ant vieno iš viršelių buvo mano citata: „Dėl mylimo vyro galiu padaryti viską, tik neprarasti savęs.

Tai labai džiaugiuosi, kad to principo laikausi iki šiol ir nepasidaviau jokiems standartams, nes standartas esu pati sau.