Gyvenimas pro langą: Varpinės, kurių varpai liko neišgirsti
Gyvenimas pro langą: Kam skambina varpai?

216 - oji istorija, balandžio 11, sekmadienis

"Darbas - tai svarbiausia gyvenime. Iš visų nemalonumų, iš visų bėdų galima išsivaduoti vien darbu". Ernestas Hemingvėjus.

Kažko suabejojau. Bent jau šiuo gyvenimo laikotarpiu, man regis, svarbiausia gyvenime - prOjektai. Taip, taip - irgi darbas. Žiūrint, kaip atliktas.

Kai studentams duodavau "rašybos" užduotis, dažniausiai sulaukdavau "copy-paste" variantų. Be kūrybos ugnelės, manau, jiems buvo visai neįdomu "peistinti". O man - skaityti ir analizuoti.

Išimtys būdavo reti, bet pasitaikantys kūrybingi "rašybos" darbai. Na, kokia kūryba žurnalistikoje? Gali kilti klausimas.  Juk žurnalistika - amatas. Gal ir amatas. Tačiau galintis tapti kūryba.

Kad ir tas pats Hemingvėjus. Dirbdamas žurnalistu, žinoma, kaupė gyvenimiškas patirtis.

E. Hemingvėjus gimė nedideliame Ouk Parko  priemiestyje, esančiame prie Čikagos. Jo tėvas buvo gydytojas, motina muzikos mokytoja. Tėvas, aistringas medžiotojas, dažnai pasiimdavo mažąjį Ernestą į mišką, mokė stebėti gamtą, žvėris, paukščius, supažindino su indėnų gyvenimu, jų buitimi. Būsimasis rašytojas pamėgo medžioklę visam gyvenimui ir buvo dėkingas tėvui, padėjusiam pajusti savotišką jos žavesį.

Šioje vietoje, įsivaizduoju, kaip sukyla visokių žaliųjų, veganų ir vegetarų jausmai. Manoji karta apie tokius dalykus visai nieko neišmanė. Užuot piktinęsi, žavėjomės E. Hemingvėjaus tais biografiniais momentais, atsiradusiais vėlesnėje kūryboje. Jeigu jis nebūtų patyręs, ką reiškia vienas prieš vieną Afrikos oazėse atsidurti priešais liūtą ar ir visą jų šeimyną, kažin ką būtų paporinęs savo kūryboje.

Kažin, ar būtų parašęs tiktai novelėms priskirtą "Senį ir jūrą", už kurią jam buvo 1954 m. skirta literatūrinė Nobelio premija.

Turėčiau prisipažinti, kad toji "nobelinė" knyga manęs nė kiek "nekabino". Nes - ką nutuokiau žvejyboje? Kelios sugautos mažos žuvytės ant pagaliuko pririštos virvutės su prikabinta muse ar slieku žvejyba Dangės upėje nepavadinsi. Ir nepalyginsi, ką turi jausti senstantis žmogus, kai jau po truputį apleidžia jėgos, susidūręs su galiūne žuvimi, nesvarbu kokios rūšies, vandenyne. Gal reikėtų iš naujo tą "Senį ir jūrą" paskaityti? Kažkur savo knygų lentynose turėčiau ją aptikti. Gal bent dabar ką suprasčiau?

O štai, "Kam skambina varpai", "Fiesta" mano kartai buvo tarsi enciklopedijos, kaip gyvena žmonės ten, už geležinės uždangos? Ak, Paryžius, ak, Pamplona su tais iš gardo paleistais įsiutusiais buliais. Jausmai, užgeriami vynu, užkandami upėtakiais, kurie Hemingvėjaus ir Remarko knygose vadinami forelėmis. Tai skambėjo taip romantiškai. Ir viliojančiai.

E. Hemingvėjaus portretai kabojo beveik kiekvieno bendraamžio namuose. Mano - irgi. Nes per jo kūrybą žvalgėmės mums nepažįstamame pasaulyje.

Manau, tos kūrybos nebūtų buvę, jei E. Hemingvėjus kaip žurnalistas nebūtų "išsirovęs" į karus Europoje. Ispanijoje, kaip mes dabar jis išgyveno ir "ispankės" pandemiją. Jei nebūtų patyręs visą žmogiškų jausmų gamą, pradedant kūdikio gimimu, baigiant tokia paslaptinga mirtimi, turbūt tos jo kūrybos nebūtų buvę.  

Nežinau, kokius jausmus jo romanai ir novelės sukeltų jas skaitančiam ar skaitančiai dabartiniams aštuoniolikmečiams. Man anuomet labiausiai buvo įsikirtusi novelė "Kažkas atsitiko". Kažkokia įsimylėjusiųjų porelė atvažiuoja prie ežero. Turbūt, Mičigano, kuris būsimam rašytojui buvo puikiai pažįstamas. Ir jis ir jinai jaučia - kažkas atsitiko. Kas? Jie nesupranta.

Tai jau buvau lyg ir patyrusi, kai liepsnojusius kažkokius jausmus tarsi kokiu bliūdu vandens ar net "šlangos" čiurkšle būtų numalšinę. Nesvarbu - "kažkas atsitiko" darželyje ar mokyklos suole. Nebeliepsnoja širdis, tarsi sprangus obuolys nebesustoja gomuryje, pamačius "jį". Ir visai nesupranti, kas gi galėjo nutikti?

Ai, perdaug įsivažiavau su tuo Hemingvėjumi. Juk dabar madingos visai kitos knygos ir jų autoriai. Bet jose nebeaptinku jausmų, draskančių širdį, gelmės. Gal per mažai beskaitau?    

Kol čia "ardžiausi" su tuo Hemingvėjumi, išaušo nuostabi saulėta diena. Ir visai nesvarbu, kad termomtras balkone terodo plius vieną.

Išgirdau kelis varpų dūžius. Turbūt atskriejo nuo šv. Kazimiero bažnyčios pusės. Juk Atvelykis. Kaip koks Hemingvėjus visai neklausiu "Kam skambina varpai?". Nes žinau. Ir Hemingvėjus, manau, žinojo, kai tą romaną rašė Monmartro kalvos kavinukėje. Nes buvo įsitikinęs: "Darbas - tai svarbiausia gyvenime."

Gražaus sekmadienio.   

Raktažodžiai
Sidebar placeholder