Nors jau septinta ryto, varpų skambesio negirdžiu nei nuo šv. Kazimiero, nei nuo šv. Pranciškaus Ąsyžiečio bažnyčių pusės. Kartais girdėdavau, papūtus vėjui iš Pietų ar Vakarų.
Kol čia "traiškausi" rašydama, jūs turbūt ruošiatės į bažnyčias. Kurie kurias esate pamėgę. Bet paprastai pamėgstamos tos, kurios arčiausiai namų.
Jeigu ir užsigeistumėt "pavaryti" į Palangos ar Švėkšnos gotikines - nevalna juk. Negi šventų Velykų rytą praskaidrintų stresai, adrenalinai su policijos postais...
Be kita ko, mėgstama bažnyčia yra ir toji, kurioje renkasi bent iš veidų pažįstami parapijonys. Kurie šventovėse lankosi dažniau nei per Velykas ir Kalėdas, turi ir daugiau bendrų reikalų. Suartinančių žmones reikalų.
Ne "savo" bažnytėlėje ir jausiesi svetimas. Tu nieko nepažįsti, net kunigo. Ir tavęs niekas nepažįsta. Užtat sovietmečiu partiniai vaikų krikštyti ir varydavo ten, kur jų niekas neatpažintų...
Dabar - kiti reikalai. Kaip svarbu, kai už krikštijamą vaiką meldžiasi visa bažnyčia. Už besituokiančius - irgi. Net jei nepažįsta.
Na, o per didžiąsias katalikų šventes, kaip malonu apsikabinti, pasibučiuoti, palinkėti. Bet ne pernai. Ir ne šiemet. Kažin, ar besugrįš toji "mada"?
Tiek to, nepradėsiu ūbauti. Kai "priduosiu opusą" VE portalui, pulsiu į mėgiamos bažnyčios mišias. Internetiškai.
Na, o paskui - margučiai ir tortas. Gal ir dviese su kitu namų "ūkiu". Pagal aplinkybes.
Ir nejausiu nesmagumo, kaip anksčiau didesniam velykiniam būryje prie šventinio stalo. O tie nesmagumai kildavo, kai tėvai ar močiutės pradėdavo vaikams moralus skaityti - ne taip šaukštą ar šakutę laiko, per garsiai nosį nusišnypštė, čiaudėdamas ranka burnos nepridengė. Viskas - vaikui Velykos baigėsi. Jaučiasi paniekintas ir pažemintas kitų akyse. Skuba kuo greičiau nuo velykinio vaišių stalo. Gal kur pasislėpęs ir ašarą niekam nematant nubrauks.
Nežinau, gal šiuolaikiniai vaikai su storesnėmis "škūromis". Arba jau pamokyti tiek, kad "netaktų" prie šventinių stalų nebepasitaiko.
Bet dar pasitaiko, kai bendraamžiai kits kitam moralus skaityti pradeda prie šventinio stalo: aplaistė tokią gražią staltiesę, čepsi. Ir visai nepagalvoja, kad drebanti rankelė nenulaiko kavos puodelio, čepsi todėl, kad dantų protezai ne tos "išmieros"...
Ir brandaus amžiaus žmogus pasijaučia paniekintas ir pažemintas visai kaip tas vaikas, viešai supeiktas tėvų ar močiutės.
"Neremontuokime" žmonių, visai nežinodami priežasčių, dėl ko išlenda tie "defektai". Jei "defektuotas" artimasis ar iš toliau atklydęs turi humoro jausmą, gal pats apsiskelbs, kokių staigmenų iš jo laukti. Tuomet iš burnos dainuojant išskridę dantų protezai tebus tikra bendro juoko terapijos forma.
...Užsiplepėjau. Laukia margučiai ir morkų tortas. Gal kas pasibels į duris margučiais susitrenkti?
Pernai per Velykas margučiais su kaimyne trankiausi vos ne ant laiptų. Tas apnikęs pasaulį virusas buvo strošnybė. Baisenybė tebėra ir šiemet. Bet kaimynė jau paskiepyta dukart. Aš kol kas vieną. Laukiu, kol pasibels iš bažnyčios grįžusi. Ji su internetu nedraugauja...
Kol rašiau, saulė pradėjo pliskinti į pakaušį. Langai - į Vakarus. Kaip ji gali pliskinti į pakaušį - susidomėsite. "Fokusas" tas, kad Rytuose tekanti ji atsispindi kitos gatvės languose. Dabar juk langai dideli. Jų stikluose visas saulės rutulio atspindys telpa.
Aleliuja - gieda man radijas. Bet girdžiu ir paukštelių pritariančias giesmeles. Linksminkimos ir džiaukimos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą