Gyvenimo dėsniai. Pixabay
Jiems neegzistuoja klausimai: „Kodėl? Kam?“. Vadinasi, jiems neegzistuoja daugybė atsakymų į šiuos klausimus.
Kodėl žmonės per dažnai jaučiasi nelaimingi?
Kad ir ką žmogus darytų arba ko norėtų, kad ir kuo jis būtų, jis juda kryptimi „Todėl kad…“ Dauguma nemato, nenori matyti priežasties to, kas yra.
Dėl to jie stato vežimą arklio priešakyje – užsiima pasekmėmis, visiškai nekreipdami dėmesio į priežastį. Pasaulis tarsi jiems kažką skolingas, kažką privalo.
Nėra pradžios, tik pabaiga. Nėra priežasties, tik pasekmės.
Susipainioja pasekmėse, grimzta, prigalvoja įvairiausių sąveikos schemų su pasekmėmis, užuot ieškotų priežasčių. Todėl rimtai komplikuoja tai, ką galima būtų lengvai išspręsti.
Kartais žmogui taip sunku pamatyti priežastį, tai tiesiog ne jo jėgoms. Geriausias išsilavinimas ir krūva diplomų negelbsti.
Žmogui dar sunkiau suvokti, kad tą priežastį sukūrė jis pats. Ir dar sunkiau su tuo sutikti.
Antras dalykas, kuris daro žmones nelaimingus, tai yra jų nevientisumas ir prieštaringumas.
Dabar vienas „aš“ gali norėti vieno, kitas „aš“ – kito, o trečioje situacijoje – dar kažko priešingo.
Prie to prisideda ketvirtas, penktas noras… Kiekvienoje situacijoje pasireiškia atskiras „aš“. Ir visi jie nori kažko savo, prieštaringo.
„Aš noriu būti sėkmingas verslininkas, bet noriu mažai dirbti“.
„Aš noriu šeimos, bet noriu, kad manęs niekuo neribotų“.
„Aš noriu būti savarankiška, bet noriu, kad tėvai mane visaip remtų“.
„Aš noriu visiems būti malonus ir mielas visiems, tačiau tokių žmonių pakęsti negaliu“.
Ir taip toliau.
Žmones smarkiai drasko iš vidaus prieštaravimai tarp atskirų „aš“.
Jie trukdo žmogui suaugti, vystytis, išmokti būti atsakingam, pastebėti ir atskirti priežastis ir pasekmes.
Todėl kad vienas „aš“ kažką kuria, o kitas „aš“ visą laiką užsiima pasekmėmis. Šių „aš“ kompanija yra įvairi ir menkai pažįstama žmogui, todėl kad šioje kompanijoje nėra to, kuris juos visus tyrinėtų.
Trečias dalykas, kuris daro žmogų nelaimingą (neefektyvų, nerealizuotą), tai iliuzijos apie save, kitus ir situacijas.
Žmogus yra unikali būtybė. Jis kartu su smegenimis išgalvoja fantastiškiausius saviapgaulės būdus. Įdomiausia tai, kad pats žmogus gali visą gyvenimą nepastebėti tos saviapgaulės.
Ketvirtas dalykas išplaukia iš pirmojo, antrojo ir trečiojo. Tai įprotis ieškoti kituose savo bėdų priežasties.
„Bendradarbiai ne tokie…“
„Visi vyrai neištikimi…“
„Jei ne mano motina, tai aš dabar…“
„Esu toks, kad mano tėvai mane nepakankamai mylėjo“.
„Tai jie…“
„Tai ji kalta...“
Visos tos priežastis žmogaus viduje sukurią įtampą, diskomfortą, per kurį kaip per filtrą jis suvokia pasaulį.
Viskas ne taip, visi ne tokie ir aš pats ne toks! Tokioje proto, sielos ir kūno būsenoje galima treniruotis, ieškoti laimės, sėkmės, efektyvumo, bet vis tiek nieko neišeis.
Kad visapusiškai gyvenimas pagerėtų, reikia suvokti jo dėsnius.
1. Iš pradžių priežastis, po to pasekmė. Kad pakeistume pasekmes, reikia pakeisti priežastį. Nesupratus kur yra priežastis, o kur – pasekmė, galima tik prisidaryti dar daugiau bėdų.
2. Pasaulis sudarytas pagal hierarchijos principą. Namuose visada turi būti vienas šeimininkas (vienas, vientisas „aš“). Kol nėra svarbiausio ir viršiausio, visi kiti :aš“ negali susitarti.
3. Kuo daugiau iliuzijų, tuo daugiau klaidų (ne tų rezultatų). Reikia nuolat ieškoti, stebėti, tirti realybę – suvokti, kaip sutvertas pasaulis savo viduje, o ne puoselėti tai, kas mums taip patinka ir gimdyti iliuzijas.
4. Viskas prasideda nuo manęs. Pradedant nuo savęs, padidėja tikimybė, kad pavyks surasti priežastį to, kas vyksta.
Kad ir kaip banaliai skamba: pažinkite save!
Alfa.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą