Įdomūs faktai apie auksą: kai kur pasaulyje jį kasa net vaikai

Madagaskare ir Peru auksą kasa net vaikai

Nenuostabu, kad ištisi malagasių, vietinių Madagaskaro gyventojų, kaimai dirba kalnakasiais.

Madagaskaro gyventojai yra gana neturtingi, todėl jiems tinka bet kokios pajamos. Pasitaiko ir kitų pajamų gavimo būdų, tačiau auksas yra tradicinis amatas, o valstybė pabrėžia jo dėmesį ir leidžia piliečiams tuo užsiimti.

Iš įrangos jie turi tik laužtuvą, kastuvą ir specialų padėklą žemei imti. 

Moterys ir vaikai kasa seklumoje, vyrai plaukia į upės vidurį ir neria į drumzliną vandenį. Išsiurbę kuo daugiau purvino grunto, kasėjai grįžta į krantą ir nuplauna savo grobį.

Vienam kalnakasiui prireikia trijų dienų vienam gramui tauriojo metalo išplauti. Atrodo, kad tai geras laimikis, tačiau vargu ar pavyks praturtėti. Viskas, ką pavyksta rasti, parduodama kaimą kontroliuojančiai tvorai.

Už vieną gramą aukso kalnakasys gauna 600 rublių. Tačiau dažniau aptvaras siūlo atsiskaityti maistu, o ne pinigais.

Aukso kasyboje Peru ir Madagaskare vaikų darbas aktyviai naudojamas pirmiausia dėl žemo pragyvenimo lygio šiose šalyse.

Natūralu, kad tai atima jų laiką ir neleidžia jiems užsiimti tais pačiais mokslais.

Nuotrauka: © Global Look Press/Pete Oxford/Danita Delimont

Peru yra dar viena šalis, kurioje žmonės auksą kasa jau šimtmečius. Turtingesnėse kasyklose įrengtos dragos - specialios mašinos, kurios iš upės dugno išsiurbia skystą gruntą. 

Tačiau dažniau viskas atliekama rankomis.

Neretai tenka kasti 30 metrų gylio duobes, kad patektum į vis dar neapdorotus tauriojo metalo telkinius.

Visos vietos, kuriose kasamas auksas, yra labai aukštai virš jūros lygio. Tai beveik penki tūkstančiai metrų. 

Tiek Peru, tiek Madagaskare daug žmonių tai daro nelegaliai. Ką jie randa, tą ir bando realizuoti. Ir ieško, kaip tik gali.

Kaip gyvsidabris padeda išgauti auksą

Nuotrauka: © Kadras iš laidos „Kaip veikia pasaulis“

Auksą atskirti nuo smėlio be specialios įrangos sudėtinga, todėl aukso gavybai paspartinti naudojamas gyvsidabris. 

Susmulkinta rūda sumaišoma su skystuoju metalu. Jis absorbuoja auksą į save, o kiti mineralai lieka nepaliesti. Susidaro rutuliukai.

Tai amalgama - aukso ir gyvsidabrio mišinys.

Didelio masto operacijose gyvsidabris, padėjęs išgauti auksą, turi būti naudojamas kiekvieną kartą iš naujo. Tokiose kasyklose, kaip Peru, kalnakasiai elgiasi kitaip. 

Amalgamos rutuliukai sudeginami dujiniu degikliu, kad gyvsidabris išgaruotų ir liktų grynas auksas. Gyvsidabrio garai kaupiasi vandenyje ir ore.

Aplinkosaugininkų teigimu, tose šalyse, kur vykdoma amatininkų aukso gavyba, gyvsidabrio kiekis paukščių organizmuose 30 kartų viršija įprastą lygį.

Gyvsidabrio problema yra ta, kad jis sąveikauja su organiniais junginiais. Dėl to susidaro organometaliniai junginiai, kurie yra daug nuodingesni nei, pavyzdžiui, neorganiniai gyvsidabrio junginiai. 

Visi šie junginiai maisto grandinėje patenka į kitus gyvus organizmus, o paskui ir į mus.

Efektyvi aukso gavyba nenaudojant gyvsidabrio ir pramoninės įrangos yra įmanoma.

Į centrifugą panašus prietaisas plauna dirvožemį, o auksas nusėda ant dubens kraštų. Kitas prietaisas panašus į sietą. Taurusis metalas lieka jo paviršiuje, o kitos dalelės nuplaunamos.

Tai atrodo kaip aukso ieškotojo svajonė. Tačiau tokios įrangos kaina prasideda nuo 100 000 dolerių.

Kaip susidaro aukso kaina

Prieš daugelį šimtmečių žmonės pastebėjo, kad auksas turi žemą lydymosi temperatūrą ir jį lengva apdirbti. 

Be to, skirtingai nei sidabras, auksas netamsėja ir tūkstančius metų išlieka pirminės formos. Tačiau kodėl būtent šis metalas laikomas brangiuoju ir kaip formuojasi jo vertė?

Auksas tapo pasaulio ekonomikos dalimi pirmiausia todėl, kad žmonija nuo seno ieškojo tam tikro ekvivalento tarpusavio mainams, žmonėms, šalims ir pan. Iš pradžių tai buvo gamtiniai daiktai, produktai, vėliau metalai, vertingi metalai, iš metalo buvo kaldinamos monetos. 

Na, o iš esmės, jei paimsime tauriuosius metalus ir pirmiausia auksą, jo pasirinkimas, matyt, susijęs su keliais veiksniais - tai ir išorinis grožis, ir retumas.

Nuotrauka: © Global Look Press/Heraeus/dpa

Kaip vyksta aukso gavybos procesas

Aukso gavybos procesas prasideda nuo aukso kiekio rūdoje nustatymo. 

Tam naudojamas rentgeno spindulių fluorescencijos analizatorius. Jis apšviečia uolieną ir akimirksniu nustato, kiek joje yra tauriojo metalo. Duomenys dar kartą patikrinami laboratorijoje, o inžinieriai sukuria būsimos kasyklos kompiuterinį modelį.

Spektroskopijos metodas leidžia nustatyti net mažiausią aukso kiekį konkrečioje uolienoje ir jį užfiksuoti. 

Kai viskas paruošta, prasideda darbai gilumoje. Labiausiai tai panašu į požeminės linijos tiesimą. Po žeme dirba savaeigis gręžimo įrenginys. 

Jis kasa uolieną ir išgręžia gręžinį - vietą, kurioje bus dedami sprogmenys. Viskas turi būti apskaičiuota taip, kad sprogimas atplėštų griežtai apibrėžtą uolienos gabalą. 

Darbas yra sudėtingas ir kartu pavojingas. Jis patikimas tik didelę patirtį turintiems sprogdintojams.

Tokiu būdu išgauta rūda savivarčiais atgabenama prie įėjimo į kasyklą ir konvejeriu iškeliama į paviršių. Uoliena siunčiama į trupintuvą. 

Cilindro viduje yra patrankos sviedinio dydžio metaliniai rutuliukai. Jie iškastą rūdą paverčia smulkiais trupiniais ir sumaišo su vandeniu. Gaunama tai, kas profesionalų kalba vadinama pulpa, o paprastai - skystas juodasis auksas.

Nuotrauka: © Kadras iš laidos „Kaip veikia pasaulis“

Paskutinis etapas - aukso turinčio koncentrato gamyba. Susmulkinta rūda sumaišoma su reagentais, todėl susidaro putos. Būtent šiose putose koncentruojamas visas auksas. 

Putos surenkamos, dehidratuojamos ir filtruojamos. Gautas koncentratas supakuojamas į maišus ir perduodamas metalurgams lydymui.

Atliekų tvenkinyje vyksta vadinamoji paplūdimių rekultivacija, t. y. nuo vertingų metalų išlaisvinta uoliena, paversta miltais ir sumaišyta su vandeniu, pilama į saugyklas. 

Čia vanduo palaipsniui atslūgsta, uoliena susiglaudžia ir guli. Reikalas tas, kad daugelis žmonių tai laiko atliekomis, o iš tiesų tai visai ne atliekos, tai neliečiamas valstybės išteklius. 

Tiesiog žmonija dar neturi technologijų, kad galėtų iš ten išgauti vertingų medžiagų. Tačiau nepraeis daugiau kaip 50 metų, ir žmonės sugalvos, kaip iš šių atliekų išgauti vertingų ir reikalingų metalų.

Ir tada jie nesprogdins kalnų, o ims iš čia dulkes ir siųs jas perdirbti.

Hidrometalurgijos gamyklose naudojama technologija vadinama autoklaviniu išplovimu. Tai tikras cheminis valsas. Koncentratas sumaišomas su karštu vandeniu ir grynu deguonimi. 

Tuomet į žaidimą įsijungia sieros rūgštis.

Nuotrauka: © Kadras iš laidos „Kaip veikia pasaulis“

Tam tikra prasme tai artima amalgamacijai, tačiau čia naudojamas ne gyvsidabris, o vandeniniai tirpalai, šiuo atveju šarmų, kurie sąveikauja su rūdos sudedamosiomis dalimis, ir dėl to gaunami junginiai, iš kurių vėliau cheminiu būdu galima išskirti auksą. 

Tai iki šiol saugiausias ir ekonomiškiausias metodas.

Kartais atviruose karjeruose yra rūdos, kurią geologai vadina užsispyrusia rūda. Aukso kiekis joje yra minimalus, jo negalima pamatyti per mikroskopą. 

Tačiau net ir iš tokios uolienos galima išgauti taurųjį metalą. Tai daroma pasitelkus specialias bakterijas - kasyklas.

Pasitelkus šiuolaikinę biologiją, atrasta bakterijų, kurios minta sulfidais ir įvairiais sieros turinčiais organiniais ir neorganiniais junginiais. Joms siera yra maistas. 

Šias bakterijas galima užauginti laboratorijose ir vėliau panaudoti.

Didelė dalis kasybos įrangos yra bepilotė. Savivarčiai, gręžimo platformos, ekskavatoriai ir buldozeriai valdomi nuotoliniu būdu, nes žmogaus gyvybė yra vertingesnė už bet kokį auksą.

Parengta pagal užsienio spaudą