Nesibraunant per minią galima prieiti ir gėrėtis Koliziejumi, Trevio fontanu, ispaniškaisiais laiptais ar apsilankyti Vatikane ir be jokio laukimo kilometrinėje eilėje užeiti į Šv. Petro baziliką, nuo jos kupolo viršaus apžvelgti ne tik mažiausią pasaulio valstybę, bet ir visos Italijos sostinės panoramą.
Beje, žinote kuo ji unikali - mieste nėra dangoraižių, nors tai šalies sostinė, kurioje gyvena tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje: apie 2,8 milijono.
Ir šiaip nereikia pernelyg daug sukti galvos ieškant argumento - kodėl važiuoti į Italiją? Ten visada smagu sugrįžti.
Vien ko vertas didelis džiaugsmas užsidėti akinius nuo saulės, kuriuos jau buvo užklojęs nemažas dulkių sluoksnis, nes pastaruoju metu tai buvo mažiausiai reikalingas daiktas Klaipėdoje, kurią nuo saulės saugojo storas ir pilkas debesų sluoksnis.
Sutinku - žiemos viduryje diskomfortą gali kelti vėsesnis oras, bet juk žinote tą posakį apie orą ir aprangą.
Be to, kai Lietuvoje tokia žiema, tai bet koks oras šiek tiek piečiau Europoje yra iš esmės vasara. Mūsų kelionės metu oro temperatūra siekė 10-15 laipsnių, nebuvo Klaipėdoje būdingos drėgmės, tiesa, dvi dienas pūtė įkyrus šiaurinis vėjas.
Roma, žinoma, išskirtinė savo istoriniu paveldu - be žymiausių ir labiausiai išreklamuotų objektų, šiame mieste pilna detalių, bylojančių apie tūkstantmetę jo istoriją.
Net keista, kad jie taip arti - pavyzdžiui, dar iki Kristaus gimimo pastatytas teatras ir greta jo stovinčios kolonos ar jų liekanos, besivoliojančios ant žemės. Kitaip nei koks Forumas, šis objektas neatitvertas, nereikia bilietų norit prie jų prieiti ar net paliesti.
Tiesiog pasuki nuo šaligatvio ir prieini. Labai keistas, bet sykiu įkvepiantis ir šiek tiek stulbinantis jausmas - kaip taip?
O ir be viso to Roma yra tarsi galerija ar net muziejus po atviru dangumi, todėl patirtis ir atsiminimus praturtinti galima tiesiog vaikštant miesto gatvelėmis be aiškaus plano.
Atrodo (o gal ir apskritai nereikėtų abejoti) kad italai labai seniai suprato, kas yra stilius ir estetika, ir savo supratimą yra labai vykusiai išreiškę. Bet grožis - subjektyvus, nebandau pasakyti, kad Roma yra grožio etalonas, tačiau man ji labai graži.
Labai graži ir Villa Lituania - pastatas, kuriame tarpukariu veikė Lietuvos ambasada, tačiau ją atėmė ir negrąžino sovietiniai okupantai. Įspūdingas pastatas su didele žalia erdve, nors pasigėrėti juo trukdo aukšta tvora su spygliuota viela.
Sutapimas, o gal subtili užuomina - greta Villa Lituania esančioje autobusų stotelėje Nomentana gatvėje tvarkaraščių stendas yra Lietuvos vėliavos spalvų.
Roma man pasirodė erdvi, bet kažin ar ji tokia atrodytų turizmo sezono įkarštyje, kai gatvės yra tiesiog sausakimšos žmonių (mieste per metus apsilanko apie 30 mln. turistų), gal dėl to jie čia nėra labai mėgstami, o tokį vietinių požiūrį liudija užrašas ant sienos „Tourist go home“ („turistai varykit namo“).
Nežinau, ar užrašo autorius įvertino tokius faktus kaip turistų atnešamos pajamos, kurios gali siekti 8 mlrd. eurų per metus (vien į Trevio fontaną įmetama apie 2 mln. eurų smulkiomis monetomis - ši tradicija gaji dėl mito, kad įmetus pinigėlį lydės laimė).
Glumina tai, kad bažnyčiose, kurių Romoje apstu, mišios, o ir jų dalis - išpažintis - vyksta tuo metu, kai aplink šmirinėja minios turistų. Kai toks požiūris, kas žino - gal ateityje išrišimą duos dirbtinis intelektas.
Daug kas važiuoja į Italiją dėl maisto, bet išalkus Romoje reikėtų vengti maitinimo įstaigų aplink lankytinus objektus, o ir šiaip pasidomėti atsiliepimais internete.
Taip pat stebėti, kiek žmonių valgo - prie vieno restoranėlio gali driektis eilės, o jo kaimynas gali verstis per galvą bandydamas privilioti klientus į tuščią užeigą. Tai irgi šį tą pasako apie siūlomo maisto kokybę.
Bet labiausiai Roma, kaip ir visa Italija, žavi savo žmonėmis, kuriems, atrodo, už maistą yra svarbesnis tik bendravimas.
Galėčiau visą amžinybę žiūrėti, kaip vietiniai tarpusavyje kalbasi vienas kitą liesdami, žodžius lydėdami rankų mostais ir kitais gestais, kalbant jų veidai tokie išraiškingi, kad neįmanoma nepastebėti nuostabos, liūdesio, nusivylimo ar kitos emocijos - žmonės ten jų neslepia ir nuolat kažką greitakalbe porina, porina, porina…
Trykšta kažkoks mums svetimas džiaugsmas gyvenimu ir energija - ko jau ko, bet to mes tikrai neturime ir vien dėl to verta važiuoti į amžinąjį miestą.
Lyg pažiūrėti spalvoto kino su visais kitais žmogui duotais pojūčiais.
La grande bellezza. Taip vieną iš savo šedevrų pavadino italų kino meistras Paolo Sorrentino. Ir dabar aš jau beveik suprantu, kodėl.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą