„Išpažintis su Marija“: A. Valinskas – apie santykių krizes ir pavydą šeimoje

Pokalbių laidoje „Išpažintis su Marija“ prodiuseris, laidų vedėjas Arūnas Valinskas pirmą kartą atvirai prabalbo apie tai, kas dažniausiai lieka už Arūno ir Ingos Valinskų namų durų. Jis papasakojo apie jųdviejų santykių krizes ir apie tai, kaip pavyko išsaugoti santuoką.

Jis nevengė atsakyti į klausimus apie pavydą ir atskleidė, kuris jų šeimoje yra pavydesnis, o jaunoms poroms davė patarimą: „Pasistenkite, kad jūsų santykiuose būtų taip įdomu, kad jūsų gyvenimas būtų vertas Trojos karo bei Romeo ir Džiuljetos istorijos.“

Arūnai, Jūs su Inga esate laikomi viena tvirčiausių porų pramogų pasaulyje, o Jūsų meilės istorijos pradžią, kai pamatėte Ingą bibliotekoje ir įsimylėjote, ko gero, žino visa Lietuva. Pats ne kartą viešai esate sukritikavęs besiskiriančias poras. Taigi, kaip sėkmingai vedęs trisdešimt ketverius metus išduokite paslaptį, kaip padaryti moterį laimingą?

– Čia galimi du atsakymai. Vienas, kad aš jo neturiu, nes, jei turėčiau, ko gero, būčiau gavęs Nobelio premiją. Jeigu net Šekspyras neišsiaiškino, kas ta meilė, matyt, ir aš nelabai stengsiuosi.

Kalbėsiu iš vyriškos pusės. Moterį, su kuria gyveni, reikia mylėti šiek tiek labiau nei save.

Viskas, labai paprastas receptas. Žinot, kaip sakoma, su moterimis yra labai blogai, bet be jų dar blogiau. Tai, jeigu tos svarstyklės nusveria į tą pusę, tu galvoji, kaip gyventi, o ne kaip skirtis.

Nors kažkam skyrybos galbūt dar viena papildoma gyvenimo patirtis, kurios jie labai nori ir trokšta. Jie nori susituokti, pagyventi šiek tiek, o paskui skirtis.

Tiems žmonėms, kurie save vadina „žvaigždėmis“, tai tik papildomas šansas atsidurti ant žurnalo viršelio.

Bet apie tai, kad jie griauna savo gyvenimus, negalvoja, nes mano, kad gyvenimas yra begalinis.

Kai esi jaunas, taip atrodo, bet taip nėra, vis dėlto reikėtų tą dalyką branginti. Meilė, gyvenimas šeimoje yra sunkus darbas ir čia niekada neišeisi atostogų.

– Pramogų pasaulis – pilnas pagundų. Ar Jūsų santykiuose buvo daug pavydo ir kuris santykiuose pavydesnis – Jūs ar Inga?

– Jeigu nuoširdžiai kažką jauti tam žmogui, su kuriuo gyveni, tu negali būti daugiau ar mažiau nepavydus.

Klausimas, kaip tai parodai, nes labai dažnai būna taip, kad net jeigu ir pavydi, tu to nerodai, kad nežinotų ir nesuprastų ta bjaurybė. Tai yra normali būsena.

Meilė, pavydas, bendras gyvenimas – jie visada šalia, nes mes negyvename viename jausme, mes gyvename jausmų kokteilyje.

Kartais, kai susipykstame, tą akimirką atrodo, kad nekenti to žmogaus, bet vėliau viskas praeina. Esmė ta, kaip tu sutinki paskutinę savo akimirką išeidamas iš šios žemės.

Jei tu miršti apsuptas mylinčių žmonių, tai atrodo, kad visas gyvenimas buvo nuostabus, o jei pamirštas ir paliktas, tai atrodo, kad visas gyvenimas buvo suknistas. Tai lygiai tas pats ir šeimoje.

Atrodo, vieną akimirką vienaip, kitą kitaip, bet kai pažvelgi atgal, supranti, kad be to žmogaus negalėjai gyventi visą gyvenimą.

– Tai atsakant į mano antrą klausimą, Inga pavydesnė?

– Žinot, šiaip rytais, kai pažiūriu į veidrodį, iš tiesų yra ko pavydėti. Akivaizdu, aš ir gražesnis, ir dainuoju geriau. Tik kas blogiausia, kad niekas to nežino.

Manau, kad mes esame nusipelnę pavydėjimo tiek, kiek galime duoti sau laisvę kitą žmogų mylėti.

– Arūnai, atėjote į laidą „Išpažintis su Marija“. Tai prisipažinkite, kiek buvo Arūno ir Ingos Valinskų santykių krizių ir kaip pavyko išsaugoti santuoką.

– Mes iš tų žmonių, pas kuriuos būna toks laiko tarpas, kai gali pasidžiaugti vidine ramybe, bet kartu ir iš tų, kurie mėgsta pasipešioti.

Nuolatinė taika ar dirbtinis pritempimas, kai sakai: „Oi, kaip mes gražiai gyvename. Idealu, kai aš šitą žmogų sutikau, supratau, kad čia antroji mano obuolio pusė“ – nesąmonė. Taip nebūna.

Mes visi esame po vieną. Žmogus gimsta vienas ir numiršta vienas, tik kartais nuo taško A iki taško B su kažkuo kartu gyvena.

Tas buvimas kartu yra dviejų skirtingų žmonių ir reikia tai suvokti, o ne dirbtinai vaidinti. Kai nevaidini, tai būna normalūs pykčiai, normalios meilės, normalūs pokalbiai.

– Kokią pačią didžiausią staigmeną Inga Jums yra padariusi?

– Tai nebuvo staigmena, o labiau programuotas dalykas. Kai aš jai pasipiršau, ji pasakė – taip. Dabar galvoju, ar čia ji padarė klaidą, kai pasakė „taip“, ar aš padariau klaidą, kai pasiūliau tekėti. Iki šiol neišsiaiškinome. Tai jos staigmena tęsiasi iki šiol.

– Prisiminkime, kai Inga dalyvavo šokių projekte. Visuomenė juk poravo ją su šokėju Andriumi Butkumi. Kaip pats tada jautėtės?

– Žinote, šitas pramogų verslas – kaip Dantės pragaro ratai. Dantėje jų yra devyni, o čia gerokai daugiau.

Kadangi mane patį yra poravę su visomis partnerėmis, su kuriomis esu dirbęs, tai žinau, kaip atsiranda tas visas mechanizmas ir kaip smagu žmonėms šnekėti.

Aš paprasčiausiai nekreipiu dėmesio, iš kitos pusės, kreipiu pakankamai, nes, jeigu apie tavo moterį šneka, vadinasi, ji kažkam įdomi ir be tavęs, o tuo reikia džiaugtis.

Visavertis ir nebijantis pats savo gyvenimo vyras stengiasi, kad jo gyvenimo moteris būtų įdomi kitiems ir nebijo to. Aš nebijau, kad kažkas paims, nuvilios.

Jeigu nuvilios, vadinasi, ten jai geriau ir tu nesugebėjai būti tos moters vyru. Reikia visuomet gyventi ant skyrybų ribos, tuomet niekada neišsiskirsi.

– Neseniai LRT eteryje pasirodžiusioje Editos Mildažytės laidoje jūs sakėte: „Kai yra du vienodo kietumo akmenys, jie besitrindami vis tiek vienas kitą šlifuoja, keičiasi. Aš per tuos metus, pasidariau švelnesnis, minkštesnis, atlaidesnis, o ji – subjaurėjo. Tai mes šitoje vietoje supanašėjome.“ Ar tas A. Valinskas, kurį matome viešoje erdvėje, namuose yra visiškai kitoks?

– Aš nežinau, ar tai buvimas su žmogumi ilgą laiką, ar pats laikas žmogų keičia. Galbūt tu pasikeistum gyvendamas su kitu žmogumi, galbūt gyvendamas vienas keistumeisi, nes ateina tam tikri dalykai ir suvokimas į žmogaus galvą.

– Inga toje pačioje laidoje sakė, kad Jumyse norėtų pakeisti karštakošiškumą, norą ginčytis ir kategoriškumą. Dėl kokių dalykų dažniausiai susiginčijate ir kaip tas karštakošiškumas pasireiškia?

– Čia galbūt ne tiek karštakošiškumas, kiek kategoriškumas. Jei jau nusprendei, tai reikia daryti, o ne diskutuoti, nes viskas nuspręsta, klausimas ne tas, ar darome, klausimas, kaip darome.

Šioje vietoje aš dažniausiai būnu prakeiktas visais šventais ir nešventais dalykais, bet man labai nepatinka neryžtingumas.

Kai su Inga važiavome į turus prieš kelerius metus, jai buvo stresas. Žinoma, aš suprantu, nes ne man reikia lipti ant scenos, o jai.

Mes dažnai susipykstame ir kartais susiėdame prieš tokius dalykus, kurie ją gąsdina. Aš pamenu, kad visą laiką susipliekiame prieš albumų pristatymų koncertus, ir būna nekalbadieniai, bet tada svarbiausia, kad būtų dainadieniai ir kad darytų tai, ką reikia.

Aš būnu tas, kuris sukaupia visą jos neigiamą energiją.

Žinoma, pasistengiu įspirti jai į užpakalį, nes Ingai toks postūmis reikalingas. Po to, kai viskas praeina, ji prisimena, kaip buvo gera, ko dėl savo neryžtingumo ir kartais patingėjimo būtų nedariusi. Smagu priversti moterį padaryti tai, apie ką ji vėliau svajoja.

– O kaip atrodo Arūno ir Ingos laikas dviese?

– Mums nereikia susėsti ir dirbtinai sakyti: na, dabar pakalbėkim, na, gal nori kažką pasakyti. Tas natūralumas ir yra, ko gero, viena iš priežasčių, kodėl mes kartu.

– Kai ruošiausi šiam pokalbiui, pastebėjau, kad Jūs retai kada kalbate apie santykius viešai. Ar tai sąmoningas Jūsų su Inga sprendimas asmeninį gyvenimą palikti tik sau?

– Kišti žmonėms per prievartą savo gyvenimą ir jo afišuoti nereikia. Kai kurių žmonių akimis, tai nėra blogas dalykas, bet man tai – neįdomu.

– Kokių gyvenimiškų pamokų duotumėte jaunoms poroms?

– Jauni žmonės visą laiką galvoja, kad tai, kas nutinka jų gyvenime, nutinka tik jiems pasaulyje. Ir iš dalies jie yra teisūs, nes jie pirmą kartą įsimylėjo, pirmą kartą mylėjosi, pirmą kartą bučiavosi.

O, kad daugybė milijardų žmonių yra tai darę, nepagalvoja

. Nuo ko prasidėjo V. Šekspyro drama „Romeo ir Džiuljeta“, Homero „Troja“? Nuo Elenos ir Pario meilės, tai žinote, tie visi dalykai, visos meilės istorijos ir siužetai pasaulyje jau buvo, bet ne kiekviena pora juos išgyveno.

Tad jaunimui norėčiau pasakyti vieną dalyką: pasistenkite, kad jūsų santykiuose būtų taip įdomu, kad jūsų gyvenimas būtų vertas Trojos karo bei Romeo ir Džiuljetos istorijos, tik nesinuodykite, o gyvenkite, nes dėl to verta gyventi.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder