Juozas Statkevičius: mes giriamės, kad gražios lietuvaitės, bet jos – kaip briliantai, kuriuos reikia nušlifuoti, tik tada jie blizgės

– Juozai, didžiuliu formatu pristatyti naująją drabužių kolekciją, kai iki šiol nėra išvystytos madų industrijos, kai vis dar mus persekioja kovidas, labai sunku, bet Tu tam ruošiesi. Kodėl?

– Nežinau, bet niekaip negaliu sustoti. Jaučiuosi lyg būčiau atsakingas už tai. Tarkim, manęs nuolat klausia, kodėl viena ar kita valdžios moteris neapsirengia aukštą etiketą atitinkančiais rūbais atstovaudamos Lietuvai.

Kelių klausimų iš žurnalistų susilaukiau ir dėl mūsų ponių vizito į Dubajų. Aš į tai nesikišu, mano tikslas ne toks.

Būtent dėl tokių dalykų aš rengiu kolekcijų pristatymus. Man svarbu, kad susirinkę įvairių profesijų žmonės susipažintų bent jau su tendencijomis.

Visko pritaikyti sau nebūtina, bet idėjų kiekvienas žmogus turi iš kur nors pasisemti.

Aš niekam nieko nurodinėti negaliu. Mes visi iš ko nors tai mokomės. Iš kur nors tą grūdą reikia pasiimti.

Nežinau iš kur semiuosi ryžto, kai jau šiandien aišku, kad pardavęs visus bilietus į lapkričio 17-ąją vyksiantį pristatymą, galėsiu sumokėti tik už apšvietimą: už pusę prožektorių – Latvijai, už kitą pusę – Estijai. Lietuva net neturi to, ko reikia.

Per trisdešimt metų Lietuvoje neatsirado nei madų demonstravimo salės, nei stadiono, nors apie viską norisi kalbėti tik pozityviai.

O prasidėjus kovidui, viskas apskritai regresavo: žmonės sėdi namie, niekas nieko nenori. Sutikau vieną moterį, kuri tiesiai šviesiai pasakė, kad paklausius mano interviu, metė į šalį visus savo treningus, prisipirko naujų drabužių ir dabar jaučiasi žmogumi.

Nes per visą šį laikotarpį per įvairias žinias žmonėms pranešama maždaug tik tai: „Atėjo ruduo, artėja žiema, kaip svarbu valgyti vieną ar kitą produktą“.

Kodėl niekas žmogui nepataria apsilankyti parodoje, operoje?

Ši informacija pateikiama visai kitu būdu, lyg tarp kitko. O kad tai žmogui svarbiau už maistą, niekas nepasako. Gal esu ne tokio mąstymo, bet nuolat jaučiu, kad vyksta kažkas ne taip.

Nedaug yra teatro dailininkų, kurie už savo pinigus aktoriams perka plaukų laką ar želė. Net porą kartų susidūriau su faktu, kai galvos puošybai teatras jau buvo išeikvojęs lėšas, o reikėjo pabaigti parengti dideles aktorių trupes, tad tekdavo pačiam investuoti.

Aš negaliu į sceną išleisti aktorių su nesutvarkytomis galvomis.

Neseniai viename spektaklyje mano bendraamžė aktorė stebėjosi, kad situacija nepasikeitė per trisdešimt metų. Tos pačios problemos persekioja nuo darbo pradžios iki dabar.

Kadaise kokio nors teatro ilgame koridoriuje išrikiuodavau aktores ir „skaptuodavau“ antakius, tas pats vyksta ir dabar. Atėjau į teatrą, būdamas septyniolikos, ir biudžeto nebuvo, ateinu penkiasdešimt trijų, vis tiek biudžeto nėra. Nežinau kas pasikeitė, bet aš to nematau.

Taip, per tą laiką mieste išdygo daug stiklinių namų, mes tapome niekam nežinoma Europos šalimi, bet net ir tokioje šalyje privalo egzistuoti mada.

– O kas privalo keistis?

– Privalo keistis požiūris. Svarbiausia, požiūris į istoriją.

Kai nuvažiuoji į kokią Prancūziją, pirmiausia prancūzai pasakoja savo šalies istoriją, vardija įvairias jų kraštą kūrusias asmenybes, rodo unikalią architektūrą, paveldą.

O mūsuose viską baigia nuvalyti, nulyginti, užbetonuoti. Jau kitos tautos susidomėjo, kokio intelekto žmogui kyla mintis, pavyzdžiui, nugriauti oro uosto pastatą. Juk tokį pastatą galima integruoti į naujausią architektūrą, išlaikant atvirą fasadą.

Mums turėtų rūpėti išsaugoti savo istoriją. Būtent tam reikalingas kitoks mąstymas.

– Lietuva – maža šalis, kurioje, kaip vis dažniau išaiškėja, nėra talentingų architektų.

– Nėra net ir atsakingų už miesto visumą. Negaliu ramiai eiti į darbą, kai kasdien matau tarp medžių pripilta pjuvenų, kurių nei pašluosi, nei išvalysi.

O kodėl tose vietose negali augti žolė? Kam ji trukdo? Dabar dar mada prikišti neva gražių smilgų.

Atrodo, kad mūsuose būtų susikūrusi smilgų draugija. Šlavėjų Lietuvoje neliko, nes tai – neva žeminantis darbas, todėl viską pučia su birbiančiais pūtikliais, o visos tos pjuvenos lekia į visas puses.

Niekada nesuprasiu, kodėl mieste žmogus nuo žolės negali lapų nugrėbti?

Šiuo metu Europoje ardomas asfaltas ir sodinami augalai, tai Lietuvoje ir toliau viskas naikinama, klojamos plytelės.

– Ne kartą galvojau, kodėl Tu dažniau kalbi apie moteris? Į būsimą šou kvieti mamas, seseris... O aš tave jau daug metų matau lyg būtum vyras iš Milano. Šiame mieste vyrai išskirtiniai. Ten tarytum kasdien gatvėse vyksta madų šou. Kodėl Lietuvoje Tu nekalbi apie vyrų liumpeniškumą? Kiek Tau rūpi vyrų mados kultūra?

– Suprantu, eidamas Milano gatvėmis tu jautiesi žmogumi, nes prasilenki su žmonėmis ir atpažįsti jų gyvenimus, jų išsilavinimą, jų rūpesčius. Visa tai išduoda jų išvaizda. Lietuvoje aš rūpinuosi ir vyrais.

Kai reikia, aš ir jiems uždedu korsetus, ypač teatre – ir suveržiu juos, ir suploninu.

Visą laiką galvojau, kad išvystysiu mados industriją, padarysiu perversmą, bet kol kas pavyko tik pamatus tam pakloti. Daugiau nieko nesugebėjau padaryti, nors, rodos, tiek daug dalykų dariau...

Tarkim, Paryžiuje padaryti šou kainuoja pigiau, nei Lietuvoje, todėl, kad ten yra industrija: yra atskiros kompanijos, besirūpinančios kiliminėmis dangomis, tinkančiomis būtent tokiems renginiams, suoliukais, ant kurių sėdės žiūrovai.

Yra architektas, išmanantis renginio žanrą ir specifiką.

O Lietuvoje per savo kūrybinį laikotarpį viskuo rūpinausi pats – ir prožektoriais, ir kilimų ištiesimu.

Rodos, yra žmonių, galinčių atlikti šį darbą, bet jie atlieka jį tik tada, kai aš nurodau ką ir kaip. Tai yra skirtingi dalykai.

O grįžtant į mano amžiną temą – nerimą dėl žmonių išvaizdos, manau, kad visi, kurie vyksta į kitą šalį, turėtų pasauliui atverti gražų Lietuvos veidą.

Mes giriamės, kad gražios lietuvaitės, bet jos – tarytum briliantai, kuriuos reikia nušlifuoti, tik tada jie blizgės.

Karolina Toleikytė – Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatyme

Kai kas pastebi mano meilę Mamai. Taip, tai tiesa. Mes visi tiek daug dirbame, vis mažiau laiko skirdami artimiausiems žmonėms.

Dabar ypač gailiuosi dėl prarasto laiko, kuomet deramai nepabendravau su Tėvu.

O dabar – kad tiek nedaug laiko skiriu Mamai. Norėtųsi kuo daugiau laiko būti su Mama, kuo daugiau šnekėtis su ja, dar geriau ją pažinti. Nes vieną gražią dieną tėvai kažkur „išeina“, o tada jau nieko nepaklausi.

Ne Mamos dieną reikia prisiminti mamą, ar nuėjus pas ją, kokią nors saldainių dėžutę įbrukti, bet kuo dažniau atrasti laiko bendravimui.

Todėl aš ir kviečiu visų mamas į mados šventę, nes tai nėra vien mada. Tai – daugiau estetinis momentas, kultūrinis dalykas visai Lietuvai. Juk nieks daugiau „nemėto“ tiek pinigų dėl estetinio grožio!

Praktiškai, kiekvieną kartą – brangiausias butas Vilniuje – į šiukšlyną!

Nes pasibaigus renginiui, visos dekoracijos, visos šviesos ir kiti dalykai „lekia“ lauk. Dirbu ištisus metus tam, kad uždirbtus pinigus investuočiau į šį šou.

– Lietuviai niekada nepasižymėjo aukšta bendravimo kultūra, gal dėl to tokio pobūdžio renginiai neteisingai suprantami.

– Taip, niekas nepasigenda normalaus bendravimo, nors ir trumpo, bet įtaigaus, pakylėto. Dabar visi sėdi restoranuose akis įsmeigę į telefonus.

Žmonės labai uždari. Šiuo atveju, net gavę pakvietimus, „ačiū“ parašo tik artimiausi žmonės, o, pavyzdžiui, Kultūros ministerija niekada nėra sureagavusi. Juos juk kviečiu ne dėl reklamos, man svarbu, kad jie matytų, kokie dalykai vyksta greta jų.

Įdomiausia, kai į studiją užsuka žmonės ir prašo „geresnių“ bilietų.

Niekada nesuprantu, ką tai reiškia. Vis pagalvoju, kad nori iš mano rankų ar apskritai nemokamai gauti, nes visa kita priklauso nuo subjektyvių dalykų: vieni nori matyti renginio visumą, kiti – kiekvieną kostiumo siūlę... Pagal tai ir išsirenkama eilė – ketvirta ar pirma.

Dažnai žurnalistai prašo pakomentuoti vieno ar kito politiko aprangą.

Aš atsisakau tai daryti. Manau, viešai neetiška išsakyti savo nuomonę. Galiu tik pasakyti bendrai: iš tikrųjų, dažnai trūksta elementarios estetikos.

O vykstant į kitą šalį kaip tik reiktų tuo pasirūpinti. Neprašau, kad tos moterys ateitų patarimo.

Turiu pakankamai daug klientų. Bet tenka pripažinti, kad ypač moterys-politikės neatsakingai žiūri į savo išvaizdą.

Sena tiesa: nėra negražių moterų, yra tik negražus makiažas, negražiai pakirpti plaukai, neteisingai parinkti drabužiai. Tad nieko naujo nesakau.

– Tau teko bendrauti su išskirtiniais, įdomiausiais žmonėmis. Kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį?

– Svarbių žmonių net nesuskaičiuosi. Mano gyvenime labai svarbūs ryšiai su Danijos kronprincese Mary Kur, kurią teko matuoti net karalienės rūmuose, susitikimai su Alma ir Valdu Adamkais, Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru, – abiejų prezidentų namuose teko lankytis.

Paryžiuje teko bendrauti su Yves’o Saint Laurent’o mados namų dizainere Katia Percova. Su ja susipažinau Laurent’o parodoje jau po jo mirties.

Toje parodoje taip pat dalyvavo Pierre‘as Bergé (prancūzų pramonininkas ir mecenatas, įkūręs mados ženklą „Yves Saint Laurent“, ilgametis jos vardo dizainerio verslo ir gyvenimo partneris).

Susitikus Bergé klausinėjo, kaip ten mūsų Lietuvoje mada?

Buvo sunku atsakyti ar kažką plačiau pasakoti apie šią veiklą, nes mūsų šaly visada kultūrai ir madai buvo skiriama nedaug dėmesio. O jis man: „Taip, taip, aš matau, jūsų šãlis labai prabrangus“.

Žmonės skaito ženklus, atpažįsta aplinkybes ir pagal tai sprendžia apie šalį.

Audrey Butvay Gruss – tikra madų deivė. Aš ją visą laiką matydavau madų pristatymuose pirmose eilėse. O, pasirodo, ji yra lietuvaitė.

Vėliau ji mane ištempė į Ameriką. Už visą Amerikos karjerą turiu būti dėkingas jai.

Kadaise, kai lankėsi mūsų prezidentūroje, atkreipė dėmesį į vieną kostiumą, susidomėjo jo autoriumi, ir tai buvau aš. Paprašė supažindinti su manimi. Iškart užsimezgė ryšys, ji pažadėjo atvykti po metų. Ir lygiai po metų, liepos 4 dieną, 14 valandą ji atvyko.

Tokių žmonių aš mažai sutikau.

Buvau susitikęs su Bernard‘u Arnault (Prancūzijos verslininkas, didžiausios pasaulyje prabangos prekių grupės LVMH Moët Hennessy • Louis Vuitton S.A. vadovas ir stambiausias akcininkas), kuris man įteikė LVMH premiją net du metus iš eilės.

Mes, lietuviai, dažnai kompleksuojame, kad esame iš mažos šalies, kad tik retais atvejais pasiseka prasiveržti į pasaulį ar pan.

Bet Zalcburge atsidūriau greta Christiano Lacroix, kuris gretimoje salėje kūrė „juodam“ spektakliui – tragedijai „Otelas“ – kostiumus, nors buvo spalvų karalius, pačių gražiausių, spalvočiausių, netipiškiausių derinių meistras...

Šis susitikimas neįtikėtinas. Lacroix laikau savo spalvinių derinių mokytoju.

Pavyzdžiui, jeigu Saint Laurent’as išsiskiria „lengva“ ranka, Chanel S.A. – prabanga, tai Lacroix – neįtikėtinomis spalvomis.

O aš greta jo, kitoje salėje, kūriau kostiumus orientalistiniam spektakliui – Richardo Strausso operai „Danajos meilė“, kurią 2016 m. režisavo talentingiausias latvių režisierius Alvis Hermanis. Ir čia – tūkstančiai spalvų! Lacroix, praeidamas pro šalį, vis pagirdavo, sakydamas: „Gražios spalvos“.

Kartą neišvėriau ir prisipažinau jam, kad dvidešimt metų dalyvavau jo madų pristatymuose, mokiausi iš jo.

Aišku, buvo labai pamalonintas. Kartais gyvenime nutinka tokie gražūs sutapimai – gali dirbti greta savo mokytojo tuo pat metu, tame pačiame teatre, gretimoje salėje.

Su Hermaniu dirbau ir vėliau, Ciuriche, „Schiffbau“ teatre mes kūrėme Yukio Mishima „Markizę de Sade“ (2017). Anot jo, manęs laukė vos ne dvidešimt metų, – jam labai patiko Richardo Strausso „Salomė“ Latvijos nacionalinėje operoje (režisierius Gintaras Varnas, 1999). Vis buvau užimtas, bet kažkada galėjau susitikti ir su Hermaniu.

– Esi dirbęs su visais režisieriais, o kuo tarp jų išsiskiria Alvis Hermanis?

– Jis labai jautrus grožiui. Labai nori daug jėgos iš kostiumų. Ne abstraktaus dekoratyvumo, o prasmės. Jam svarbu ne tik dekoracija, ne tik pats pastatymas, kur būna viskas preciziškai sudėliota ir kuo būna visi priblokšti, jam svarbi kiekviena detalė.

Jis ateidavo pažiūrėti kiekvieną kampelį.

Sakyčiau, jis labai smulkmeniškas, bet ypač gerai mato visumą ir niekada nesikiša į tavo matymą.

Bet, pirmiausia, jis labai tiksliai išaiškina tai, ko nori, o tuomet tu gauni visišką laisvę.

Buvo toks kuriozinis atvejis. Aš, „alkanas“ madai ir visokiems blizgučiams, kai papuoliau į Austriją, Swarovski šalį, paprašiau, kad suknelės papuošimui man labai reiktų kristalų. O pas mus teatre jų niekada negausi, nes per brangiai kainuoja.

Paklausė, kiek reikia ir netikėtai atnešė visą spintą, kurioje – visos spalvos, visi dydžiai. Ir aš dėl nenumaldomo apetito sukūriau tokią suknią, kurioje – trisdešimt kilogramų tų Swarovski.

Dainininkė Krassimira Stoyanova neteko žado. Vienoje vietoje jos partija truko ištisas trisdešimt minučių, ir dėl tiek sveriančios suknios jai sunku buvo viską išdainuoti.

Režisieriui ir dainininkei buvo labai gražu, bet išdainuoti neįmanoma.

Nusprendėme svorį mažinti kristalų sąskaitą, bet dainininkė paprašė kažkaip kitaip išspręsti šią problemą.

Tuomet buvo sugalvota taip, kad vidury šios scenos prieina dvi tarnaitės, nuvelka šią suknelę, ir aprengia kita.

Aišku, turėjau sukurti tris ar keturias sukneles, kad nuvilkus rūbą liktų ne nuoga, o su kažkuo. Ir dainininkė, ir režisierius nenorėjo visiškai atsisakyti mano sprendimo, nes ta suknelė buvo skirta operos kulminacijai, tuo labiau, kad ten dainuojama apie aukso rūbą.

Dar mano gyvenime svarbus nuostabusis Davidas Daimas, kuris visą gyvenimą kūrė papuošalus ir Saint Laurent’ui, ir kitiems.

Į mano kolekcijos pristatymą iš Paryžiaus 2014 m. atvažiavo su visa savo ekipa – aštuoniais žmonėmis – ir sukūrė papuošalus mano arabiškai kolekcijai. Argi tai ne nuostabu?!

– Neabejoju, kad Tu pats sau kuri stilių. Ir vis dėl to, ar kada nors esi pasitikėjęs kitu dizaineriu?

– Niekados, bet labai norėčiau. Tik aišku, turėtų būtų ne bet kas.

Kažkada, kai į Paryžių nuvažiavau dirbti pas Angelo Tarlazzi, jis mane iškart įvertino.

Savo mados namuose kitiems darbuotojams vis sakydavo: „Atvažiavo žmogus iš tarybinės šalies, bet pažiūrėkite, kaip jis atrodo, koks jo skonis, jūs mokykitės iš jo apsirengti. Le goût!“

Aišku, kad buvo malonu.

Juozas Statkevičius po kolekcijos pristatymo

O dėl savęs, aišku, norėčiau, jog kas nors iš šono patartų, pasakyti, kaip reikėtų apsirengti, ką pakeisti ar pan. Šis klausimas man įdomus.

Jeigu aš visą laiką rengiuosi savo namų rūbu „Orevurar“, su kuriuo man patogu dirbti, tai nereiškia, kad man tai geriausia, kas gali būti.

Aš tikrai neturiu laiko sau rūbų siūti.

Esu itin priekabus visiems šiems dalykams, todėl renkuosi japonišką kokybę.

Man patys gražiausi drabužiai, neišeinantys iš mados, o tai man labai svarbu, ir visą laiką „klasė“, – tai japonų firmų rūbai.

Jų labai geros medžiagos, ir kokybė ypatinga. Japonams milimetras yra gyvybės klausimas.

Todėl tokios japonų firmos, kaip Yohji Yamamoto, „Comme des Garçons“ (CDG), „Kolor“, „Julius“ ar kitos, man labiausiai patinka, esu didžiausias jų gerbėjas, turiu daugiausia jų drabužių.

Aišku, turiu įvairių firmų drabužių, bet nė vienas tiek nebrangus, kaip, tarkim, „Comme des Garçons“.

Kai važiavau į Vieną žiūrėti operos – Virginios Woolf „Orlando“ (2019), kuriai kostiumus sukūrė Rei Kawakubo, į premjerą taip pat atvyko nemažai žmonių iš garsios Japonų firmos „Comme des Garçons“.

Susipažinau su jos direktoriumi, kuris atpažino mano japoniškus drabužius.

Viskas išsivystė iki tokio lygio, kad vėliau, atėjus į jų parduotuvę, man buvo suteikta nuolaida, nes pasak jų esu šios firmos „veidas“, nors niekados ant mano drabužių nesimato jokių etikečių.

Vertinu aukštą rūbų kokybę. Turiu marškinių „Comme des Garçons“ firmos, kuriems jau virš dvidešimt metų. Ir jie vis dar geri. Tai – tarytum buitiška smulkmena, bet ji yra.

Gal ir svajočiau, kad mane aprengtų koks nors dizaineris iš Lietuvos ar ne Lietuvos, tiesiog būtų labai įdomu.

Nors man pačiam viskas paprasčiau, nes aš tiksliai žinau, kas man tinka. O tai – svarbiausia.