Ką žmonės mato paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis: pasakoja su mirštančiaisiais dirbančios dulos

Mirties dulos (pagalbininkės), palaikančios mirštančiuosius, pasidalijo savo patirtimi. Nors idėja apie dulas, padedančias žmonėms mirimo procese, dar nėra labai paplitusi, tokių specialistų jau pradeda atsirasti. 

Paprastai tai ramus, užjaučiantis žmogus, galintis būti šalia sunkiausią akimirką bei teikiantis emocinę paramą tiek pačiam asmeniui, tiek jo artimiesiems, rašo leidinys „The Washington Post“.

Dulos nėra medicinos darbuotojos ir dažniausiai neturi specializuoto medicininio išsilavinimo. Tačiau kai kuriuose hospisuose, ypač JAV, jas pasamdyti jau įmanoma. Dirbdamos glaudžiai su mirštančiaisiais, šios dulos turi unikalią mirties perspektyvą ir pasidalijo savo įžvalgomis apie gyvenimo pabaigą.

Kas nuramina žmones paskutinėmis minutėmis

Dulos pabrėžia: nors galvoti ir kalbėti apie mirtį gali būti nepatogu, tai yra kasdienė, bendra žmogiška patirtis, kuriai kūnas paprastai būna pasiruošęs. 

„Lygiai taip pat, kaip kūnas žino, kaip gimti, jis žino, kaip mirti“, – teigia Diane Button, dula iš Šiaurės Kalifornijos, knygos „Kas svarbiausia: gyvenimo pamokos, kurių mus moko mirštantieji“ autorė ir Vermonto universiteto dėstytoja.

Žmonėms su terminalinėmis diagnozėmis šis perėjimas gali atrodyti net kaip labai reikalingas poilsis. „Daugelis žmonių galiausiai nurimsta, nes jie gyveno ligotuose kūnuose“, – sako ji.

Taip pat ramybės suteikia pirmenybė svarbiems pokalbiams. Dažnai ramybės neduoda nebaigti reikalai: nepasakyti atsiprašymai draugams ar nuoskaudos giminaičiams. Pasak D. Button, dauguma žmonių nesigraužia dėl neatostogautų atostogų ar neuždirbtų pinigų. Tačiau daugelis gailisi dėl dalykų, kurių nespėjo pasakyti.

Terminalinėmis ligomis sergantys asmenys, gaunantys hospiso pagalbą, gali suplanuoti savo paskutines dienas. Galima leisti mėgstamą muziką, užpildyti kambarį mylimais daiktais ar pakviesti brangius žmones (kartais įleidžiami net augintiniai). Tai ramina tiek mirštantįjį, tiek jo šeimą.

Dalis dulos darbo – užtikrinti, kad žmogus gautų pakankamai nuskausminamųjų vaistų ir nejaustų fizinio skausmo. Medikamentai padeda atsipalaiduoti ir suteikia orumo procesui.

Ką žmonės mato prieš gyvenimo pabaigą

Kelios dulos pasakojo, kad likus kelioms dienoms iki mirties, pacientai neretai praneša matantys savo mirusius artimuosius. D. Button prisimena atvejus, kai klientai kreipdavosi į asmenį, mirusį prieš dešimtmetį, arba šaukdavo mirusio giminaičio vardą.

Kai kurie tai laiko haliucinacijomis, sako Erica Reid Gerdes, „Waxwing Journeys“ įkūrėja Čikagoje. Tuo tarpu kiti tiki, kad anksčiau išėję artimieji aplanko mirstantįjį, norėdami pasveikinti jį anapusiniame pasaulyje. Jei tai nutinka jums esant šalia, E. Reid Gerdes pataria į tai reaguoti su džiaugsmu, nepriklausomai nuo jūsų įsitikinimų.

„Klausykitės, kaip jie apie tai kalba, nes jiems tai yra realybė. Tai būdas pagerbti jų patirtį ir parodyti pagarbą mirimo procesui“, – sakė ji.

Apmąstymai apie mirtį gali padaryti ją mažiau baisią

Daugelis kultūrų mirtį vertina kaip teigiamą patirtį ar perėjimą, o ne kaip kažką, ko reikėtų bijoti. Nors apie savo pabaigą galvoti sunku, dulos skatina tai daryti. Vienas geriausių būdų pasiekti ramią mirtį – ir visavertį gyvenimą – yra reguliariai mąstyti apie savo mirtingumą.

D. Button teigimu, daugumai žmonių kyla tie patys klausimai: ar aš pakankamai mylėjau? Ar pakeičiau ką nors į gera? Ar mano gyvenimas turėjo prasmę? Ji ragina žmones įsivaizduoti save gyvenimo pabaigoje ir pagalvoti, kas jiems tą akimirką bus svarbiausia, kad jie galėtų tai suprasti ir įgyvendinti jau dabar.