Keisti karai, kuriuose niekas nežuvo

Pasirodo, ne visi karai žmonijos istorijoje buvo tokie žiaurūs, kai kuriuos net galima pavadinti humaniškais. Pasakojame apie keisčiausius karus, per kuriuos nežuvo nė vienas žmogus.

Medaus karas

1839 m. JAV vos nekilo pilietinis karas: Ajovos ir Misūrio valstijos vos nepradėjo tarpusavyje kariauti dėl 9,5 mylių ginčytinos teritorijos. Abi valstijos paskelbė šį rajoną savu ir atsisakė nusileisti. Ginčas kilo dėl nekompetentingai nustatytų valstijų sienų.

Šerifas iš Misūrio buvo suimtas dėl mokesčių rinkimo Ajovoje, o kažkas nukirto tris medžius su bičių aviliais - iš čia kilo ir „karo" pavadinimas. Ajovos ir Misūrio šauktiniai pasiruošė mūšiui. Bet dar neprasidėjus didelio masto smurtiniams veiksmams, Aukčiausiasis teismas konflitą išsprendė, ir visi išsiskirstė kas sau.

Omarų karas

Taip ironiškai buvo pavadintas Brazilijos ir Prancūzijos ginčas dėl jūros gėrybių. Šis labai keistas tarptautinis konfliktas kilo XX a. 7-me dešimtmetyje. Pagal Ženevos konvenciją visos valstybės turi teisę naudotis gamtos ištekliais, esančiais vandenyje.

Konfliktas tęsėsi nuo 1961 iki 1963 metų, ir visą tą laiką brazilai bandė uždrausti prancūzų žvejybiniams laivams gaudyti vėžiagyvius už 100 mylių nuo savo šiaurės rytų pakrantės, argumentuodami tuo, kad šie vėžiagyviai „rėplioja po šelfą".

Konfliktuojančios šalys niekaip negalėjo susitarti, ar omarai plaukioja, ar rėplioja, o tai ir buvo klausimo esmė: jeigu rėplioja, brazilų manymu prancūzai pažeidžia įstatymą, o pastarieji tvirtino, kad omarai ne tik rėplioja, bet ir plaukioja, vadinasi, jie nieko nepažeidžia.

Iki 1963 metų pradžios atmosfera tiek įkaito, kad vos neįvyko karinis susidūrimas. Konfliktas baigėsi susitarimu, pasirašytu 1964 m. pabaigoje, pagal kurį 26 prancūzų laivams buvo leista 5 metus gaudyti omarus nustatytoje teritorijoje, su sąlyga, kad dalis gautų pajamų už omarus atiteks brazilų žvejams. Nepaisant įtampos, per visą „karą" nebuvo paleistas nė vienas šūvis ir nenukentėjo nė vienas žmogus.

Viskio karas

1973 m. tarp Kanados ir Danijos kilo ginčas dėl mažytės negyvenamos Hanso salos Arktyje, Kenedžio sąsiauryje tarp Grenlandijos (priklausančios Danijai) ir Kanados teritorijos. Išteklių ten nėra, o ji pati - mažulytė. Kadaise ten medžiodavo inuitai, bet dabar ji - visiškai tuščia. Konflikto pagrindas yra faktas, kad Hansas yra sąsiaurio viduryje, vienodai nutolęs ir nuo Grenlandijos, ir nuo Kanados pakrantės. Todėl pagal tarptautines taisykles į ją gali teisėtai pretenduoti abi šalys.

Nustatydamos sienas, Danija ir Kanada niekaip negalėjo susitarti dėl šio mikroskopinio sausumos plotelio. Ilgus metus abi šalys paeiliui siųsdavo savo kariškius į Hanso salą, kur šie iškeldavo savo šalies vėliavą.

Pavadinimą toks „karas" gavo dėl butelio viskio, kurį simboliškai saloje paliko Kanados gynybos ministras, o danai atsakė tokiu pačiu gestu su daniškos degtinės buteliu. Abiejų šalių kariškiai „kariavo" vėliavomis 50 metų ir, paprastų jūreivių džiaugsmui, palikdami saloje butelius su alkoholiu. Taikiai susitarti pavyko tik 2022 metais, ir bekraujis karas buvo baigtas.

Otų karas

1995 m. į konfliktą vėl įsivėlė „karingoji" Kanada. Šįkart jiems neįtiko ispanai. Nesutarimų kilo dėl žvejybos: kanadiečiai apkaltino ispanus ir portugalus, kad šie nesilaiko nustatytų žvejybos kvotų, ypač gaudydami paprastuosius otus prie Niufaundlendo pakrantės.

Konfliktas pasižymėjo agresyvumu: Kanados kranto apsauga net pradėjo šaudyti į ispanų laivą, laimė, niekas nenukentėjo. Kai Ispanija į konflikto zoną nusiuntė karinį laivą, kilo rimtų kovinių veiksmų pavojus. Konfliktas ruseno keletą savaičių, kol šalims pavyko susitarti taikiai.

335 metų karas

Tai ilgiausias karas per visą istoriją: jis prasidėjo 1651 m., o baigėsi 1986 m., mat kariaujančios pusės pamiršo, kad kariauja.... Karas vyko tarp Nyderlandų ir Silio salyno, esančio prie Kornvalio (Didžioji Britanija) pakrantės. Karo ištakos - antrojo pilietinio karo Anglijoje tarp rojalistų ir parlamento šalininkų (1642-1652 m.) įvykiuose.

Kornvalis buvo paskutinė monarchijos šalininkų tvirtovė Vakarų Anglijoje. 1648 m. Oliveris Kromvelis užėmė visą „žemyninį" Kornvalį, jį pradėjo kontroliuoti parlamento šalininkai. Rojalistų laivynas buvo priverstas atsitraukti į Silio salas prie Kornvalio krantų.

Karas kilo 1651 metais, kai Nyderlandai iš Britanijos karūnos pareikalavo reparacijų už laivus, kuriuos prarado, teikdami paramą rojalistams. Didžiąją Anglijos dalį jau valdė parlamentas. Skelbti karą visai Anglijai nebuvo priežasties, todėl jis buvo paskelbtas tik salynui.

Rojalistai greitai pasidavė ir olandai pasitraukė. Nebuvo iššautas nė vienas šūvis. Tačiau dėl neįprastų karo paskelbimo mažytei tautos daliai aplinkybių visi pamiršo, kad reikia oficialiai pasirašyti taikos sutartį. Apie tai buvo prisiminta tik 1986 metais.

Makgoveno karas

Šis karas vyko 1859 m. Britų Kolumbijoje (Kanada). Pavadintas jis amerikiečio Edvardo Makgoveno (Edward McGowan), šiame rajone kasusio auksą, vardu. Tai buvo žmogus su gan tamsia praeitimi. Kartą tarp jo ir vietos valdžios kilo konfliktas.

Į E.Makgoveno pusę stojo 30 tūkst. žmonių. Kilo grėsmė, kad konfliktas peraugs į teritorijos aneksiją ir Didžioji Britanija praras jos kontrolę. Britai ten nusiuntė kariuomenę. Kareiviai buvo apšaudyti, bet apsieita be aukų. Kariškiai ugnies neatidengė ir padėtį pavyko sureguliuoti taikiai.

Karas dėl tilto per Raudonąją upę

1931 m. Teksaso ir Oklahomos valstijos susiginčijo dėl naujo tilto per Raudonąją upę, kurį statė bendrai. O paskui pradėjo ginčytis, kam jis galų gale priklauso. Teksaso gubernatorius įsakė statyti barikadas, kad Oklahomos gyventojai negalėtų patekti prie tilto. Atsakydamas Oklahomos gubernatorius ten nusiuntė gvardiečius, o Teksasas - reindžerius. Buvo paskelbta karo padėtis ir net paleisti keletas šūvių. Laimė, niekas nenukentėjo, o ginčą galiausiai išsprendė teismas.

Arustuko karas

Ko gera, tai absurdiškiausias karas žmonijos istorijoje, jei karai iš viso būna protingi. Dar jis yra vadinamas „kiaulienos ir pupų" karu. Šis karinis konfliktas kilo tarp JAV Meino valstijos ir britų valdomos Kanados Naujojo Bransviko provincijos. Tęsėsi jis nuo 1838 iki 1839 metų.

Į ginčytiną rajoną Meino valstijos ir Naujojo Bransviko provincijos pasienyje kirsti miško suvažiuodavo ir kanadiečiai, ir amerikiečiai. 1838 m. kanadiečiai medkirčiai pradėjo kirsti mišką amerikiečio V.Itono valdose, o amerikiečiai miškininkai tuo pasipiktino ir kilo muštynės, prasidėjo susišaudymas. Nukentėjusiųjų nebuvo, bet šūvių garsas ir riksmai pažadino milžinišką juodą lokį, kuris užpuolė kanadiečius medkirčius ir du sužeidė.

Iš pirmo žvilgnio nereikšmingas incidentas baigėsi tuo, kad ir Meino gubernatorius, ir Naujojo Bransviko valdytojas mobilizavo vietos ginkluotąsias pajėgas. Abi pusės pradėjo statyti fortus prie Arustuko ir Sen Krua upių. Įtampa vis augo, konfliktuojančios šalys pradėjo telkti karines pajėgas.

Kareiviai savo pozicijose buvo apie metus (maitindamiesi kiauliena ir pupomis, iš čia ir karo pavadinimas). Abiejų šalių karinių grupuočių ginkluoto konflikto pavyko išvengti laiku įsikišus JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms ir trečiųjų šalių diplomatinėmis pastangomis.

Karas Sumdorong Ču slėnyje

1987 m. įvyko Indijos ir Kinijos karinė priešprieša. Indija 1984 m. ant Sumdorong Ču upės kranto įkūrė stebėjimo punktą. Po dvejų metų patrulis čia aptiko kinų statinių, jų įrengtą sraigtasparnių aikštelę. Įtikinti kinus pasitraukti nepavyko ir Indija ten nusiuntė kariuomenę. Kinija pagrasino karu ir pasiūlė nešdintis iš teritorijos, kurią paskelbė sava. Žiniasklaida trimitavo apie prasidedantį karą.

Regioną užplūdo Indijos ir Kinijos kareiviai. Tačiau 1987 m. Indijos užsienio reikalų ministras apsilankė Pekine ir pareiškė, kad Indija nenori eskaluoti konflikto. Kinija sutiko tai aptarti ir atitraukė karius. Padėtis buvo sureguliuota be šūvio.