Kempinė ant pagaliuko vietoj popieriaus ir smėlis vietoj muilo: kaip senovės romėnai rūpinosi higiena

Didžiausias akvedukas buvo Valento akvedukas, pastatytas IV a. po Kr. Konstantinopolyje. Vanduo per jį tekėjo 240 km ilgio vamzdynais. Įdomu, kad ta statinio dalis, kuri buvo mieste, veikė daugiau nei 1 500 metų.

Kaip prausėsi turtingieji ir vargšai senovės Romoje

Norint suprasti, ar senovės Romos žmonės buvo švarūs, verta prisiminti dar vieną išradimą – viešąsias pirtis (termas). Tai buvo didžiulės patalpos, kuriose romėnai galėjo ne tik praustis, bet ir bendrauti, skaityti knygas ar tiesiog leisti laiką. 

Tiesa, pirtys buvo prieinamos tik turtingiems žmonėms, vargšai į terminas galėjo patekti tik kaip tarnai. Išimtis buvo tik Diocletiano viešosios pirtys, pastatytos 306 m. e. m. – už simbolinį mokestį jas galėjo lankyti bet kas.

Apskritai, niekas neklausė, kaip dažnai romėnai prausiasi, nes visi stengėsi prižiūrėti save. Net mažas pajamas turintys žmonės stengėsi būti švarūs – trindavosi drėgnomis skiautėmis arba maudydavosi upėse. Tačiau dėl to, kad vanduo pirtyse buvo keičiamas retai, senovės Romos gyventojai negalėjo išvengti odos ligų.

Ar senovės Romoje buvo muilas ir dantų pasta

Senovės romėnai neturėjo muilo, kokį žinome šiandien, tačiau jie aktyviai naudojo įvairius aliejus, pavyzdžiui, alyvuogių. Jais trindavosi, o po to nuvalydavo kartu su nešvarumais specialiu skrebučiu. 

Buvo ir kitų variantų – žmonės, kurie dėl kokių nors priežasčių neturėjo prieigos prie švaraus vandens, galėjo naudoti smėlį arba pelenus, kaip aliejų. Vietoj dantų pastos, kurią dabar galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, romėnai gamino miltelius iš susmulkintų kaulų, medžio anglies ir kreidos.

Ar Romoje buvo tualetai

Su tualetais senovės Romoje reikalai taip pat buvo neblogi – miestuose buvo įrengtos latrinos. Tai buvo patalpos su ilgais suolais, po kuriais tekėjo vanduo. Ir ne paprastas vanduo, o tas pats, iš terminų, jau panaudotas maudantis. 

Tokiu būdu romėnai išmoko efektyviai naudoti vandenį – pirmiausia juo prausėsi, o tada išleisdavo nešvarų skystį, kad nuplautų šlapimą, o fekalijas surinkdavo ir naudodavo kaip trąšą. Įdomu, kad tualetuose nebuvo nei durų, nei pertvarų – žmonės tiesiog sėdėdavo vienas šalia kito.

Senovės Romoje nebuvo tualetinio popieriaus, vietoj jo buvo naudojama ant pagaliuko užkabinta skiautė. Ši skiautė (arba kempinė) buvo mirkomos į actą, kad būtų dezinfekuotos, nes jos buvo naudojamos daug kartų ir kolektyviai. Deja, toks būdas nepadėdavo atsikratyti askaridų ir kitų kirminų, todėl žmonės dažnai užsikrėsdavo parazitais.

Kaip Senovės Romoje buvo skalbiami drabužiai

Be maudymosi terminuose ir viešųjų tualetų lankymo, dar vienas svarbus asmeninės higienos etapas buvo drabužių skalbimas. Tai, kaip senovės romėnai skalbdavo drabužius, dabar atrodo keista, bet tuo metu tai buvo geriausias iš galimų variantų.

Senovės Romoje buvo pastatytos specialios skalbyklos, vadinamos fulloonia, kur skalbdavo skalbinius ir drabužius nuo nešvarumų, naudodami karbamidą ir šarmą. 

Tai buvo būtina, norint atsikratyti utėlių ir kitų parazitų. Viena vertus, toks metodas leido bent jau šiek tiek dezinfekuoti daiktus, kita vertus, ant drabužių likdavo specifinis kvapas. Be to, kokybiškas skalbimas buvo prieinamas tik turtingiems žmonėms, todėl vargšai kentėjo nuo vabzdžių.

Šaltinis: unian.net