Po susidūrimo su ledkalniu 1912 m. balandžio 14 d. naktį „Titanikas“ nuskendo per du su puse valandos.
Nuolaužas atrado tik 1985 m. Šiaurės Atlantoje, 12 500 pėdų (apie 3,8 km) gylyje. Laivas iš tikrųjų sulūžo per pusę, o jo dalys guli maždaug 600 metrų atstumu viena nuo kitos, 25 kv. km nuolaužų lauke.
Ypač grėsmingas yra Halomonas titanicae bakterija, kuri tiesiog „suvalgo“ metalą, paversdama jį rūdžių stalaktitais. Ekspertai prognozuoja, kad daugelis atpažįstamų dalių gali suirti jau artimiausiais dešimtmečiais.
Laivo užpakalinė dalis panirusi po 14 metrų dumblo sluoksniu, todėl ją perkelti be sunaikinimo neįmanoma.
Be to, katastrofos vieta laikoma masine jūrų kapaviete – čia žuvo daugiau nei 1500 žmonių. Žmonių palaikai tokiame gylyje tiesiog ištirpsta.
Iškart po nuolaužų atradimo pasirodė daugybė fantastinių planų jas pakelti: 180 tūkst. tonų vazelino, skystojo azoto naudojimas, vandenilio maišai ar net ping-pongo kamuoliukai, taip pat milžiniškos stiklinės sferos už 240 mln. dolerių.
Tačiau realybė visus šiuos planus sugriovė – didžiulis slėgis tokiame gylyje akimirksniu sunaikintų bet kokias konstrukcijas.
Nuo 2012 m. „Titanikas“ yra UNESCO saugomas, o nuo 2017 m. JAV įstatymai draudžia bet kokią intervenciją be specialaus leidimo. Mokslininkai vieningai sutaria: vienintelė tinkama strategija – palikti „Titaniką“ ramybėje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą