Alus yra vienas seniausių gėrimų istorijoje, kuriuo žmonija mėgaujasi jau kelis tūkstančius metų. Kai kuriose senovės civilizacijose alus kasdieniniame valgiaraštyje buvo šalia duonos.
Šumerai ir senovės egiptiečiai buvo dideli alaus žinovai. Šumerai netgi turėjo savo alaus deivę - Ninkasi.
Istorikų teigimu, šumerai alų išrado keliais šimtmečiais anksčiau nei buvo išrasti pinigai šiuolaikine prasme, todėl kurį laiką alus buvo naudojamas kaip atsiskaitymo priemonė.
Be daugybės archeologinių radinių su išdžiūvusiomis alaus liekanomis ar alaus gaminimo ingredientais, istorikams pavyko rasti ir šumerų alaus receptą.
Šiame darbe labai padėjo šumerų poema, užrašyta ant molinių lentelių. Čikagos universiteto šumerologijos profesorius Migelis Čivilas išvertė šią poemą, o privačios alaus daryklos "Anchor Brewing Company" įkūrėjas Fricas Maytagas (Fritz Maytag) iš San Francisko pagal ją atkūrė receptą.
Tasting Table" rašo, kad gautas gėrimas yra "pusiau sauso", ne kartaus skonio, panašaus į kietąjį sidrą, o jo alkoholio kiekis yra 3,5 proc.
Senovės Mesopotamijos gyventojai alų gėrė iš didelių ąsočių su šiaudeliais, o kadangi apyniai dar nebuvo atrasti, šumerų alus buvo geriamas iškart po to, kai buvo išvirtas.
Šumerų alaus gaminimo technologija
Senovės alaus gamyba buvo pagrįsta natūralia fermentacija.
Kaip aiškinama klinojinio rašto recepto eilutėje "Ninkasi himnas", senovės Mesopotamijos alaus gamyba prasidėdavo specialioje duobėje, kurioje "bappir" (šumerų salyklinių miežių tešla) buvo maišoma su medumi ir aromatinėmis medžiagomis, o paskui kepama krosnyje.
Po to salyklas buvo perkeliamas į indą ir sumaišomas su bappiru fermentacijai.
Išvirta grūdų košė būdavo paskleidžiama ant didelių nendrinių kilimėlių, kad atvėstų, ir misa (grūdų likeris) būdavo verdama su dar daugiau medaus ir vyno.
Galiausiai mišinys būdavo filtruojamas per girnas ir supilamas į surinkimo indą, iš kurio būdavo patiekiamas alus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą