2013 metų rudenį Gargždų bažnyčioje dingo mano likimo draugės katelė Ryžė Cielkutė, kurią ji be galo mylėjo: neišleisdavo į lauką, abi miegojo vienoje lovoje. Sekmadienį per sumą išgirdau, kad mano draugė gale bažnyčios atsivertusi Maldaknygę garsiai skaito Litaniją. Tuo metu kunigas laikė Šv. Mišias. Aš irgi sėdėjau pačiame gale bažnyčios, tad paėmiau draugę už parankės ir pasodinau šalia. Apsirengusi su chalatu, nesusagstyta striuke, apsimovusi šliures. Kai parėjome į draugės namus, radome atdaras duris, katelės nebuvo. Pamačiusi namuose betvarkę, paskambinau į greitąją pagalbą, bet greitoji neskubėjo. Draugė išbėgo ir vėl parbėgo. Dar kartą skambinau į greitąją - aiškinau situaciją. Greitoji neskubėjo. Draugė dingo. Kaimynė man sakė, kad matė, jog moteris ėjo per gatvę, viduryje gatvės atsiklaupė ir rankas sudėjusi meldėsi. Visos mašinos sustojo ir laukė, kol mano draugė pasimels. Po to nuėjo į stoties pusę. Aš ėjau į tą pusę. Pasiteiravau moterų, kurios netoli ,,Iki'' prekiavo vaisiais: ar nematė moters/ nupasakojau kaip atrodė/. Pasakė, kad įėjo į prekybos centrą, o iš ten ją išvežė policijos mašina. Centre paprašė, kad pažįstama moteris sumokėtų už mažytį butelį degtinės, o skolą pažadėjo atiduoti vėliau. Moteris sutiko. Mano draugė nesulaukusi, kol sumokės pinigus, atidarė buteliuką ir truputį išlenkė. Tuoj prisistatė policija. Draugė išėjo iš parduotuvės ir siūlė išgerti visiems policininkams. Tie stovėjo ir laukė. Ji sako policininkams: na, čiupkite, ko nečiumpate, ar aš atominė bomba? - Baisiau negu atominė bomba,- sakė policininkai. Po to vienas policininkas čiupo už striukės ir palydėjo į mašiną. Pavaišino mano draugę cigarete, visi užsirūkė ir nuvažiavo į Psichoneurologinį dispanserį. Paskambinau draugės sūnui. Jis atvažiavo po valandos. Namuose buvau užgesinusi dujinę, išjungusi šviesą viduryje baltos dienos, padariusi tvarką, neradau durų rakto, o piniginėje nė vieno cento. Vandens tualete nepajėgiau sustabdyti. Draugės sūnus nuėjo į bažnyčią pasiteirauti klebono, kur Mamos katė? Klebonas tylėjo. Katė nebuvo niekada išėjusi iš namų. Aš visur ieškojau, vaikščiojau po parką. Pamačiau ryžą, jaunuoliai pagavo, davė man, bet nenulaikiau. Katė buvo per riebi. Kitą dieną aplankiau draugę Psichoneurologiniame dispanseryje. Ji man papasakojo, kad savo katelę užsidėjo ant kaklo kaip apykaklę ir atsinešė į Gargždų bažnyčią. Ten pasidėjo šalia ant žemės ir ėmė garsiai melstis. Katė pabėgo į priekį palei sieną. Nuėjau pasikalbėti su psichiatru, kuris man labai patiko, tad ir aš paprašiau savo psichiatrės siuntimo ir atvykau į dispanserį ir įsiprašiau pas tą patį Gydytoją, kuris dirbo ūmių psichozių skyriuje ir gydė mano draugę. Mano draugė gimusi tremtyje Sibire: nebuvo nei pionierė, nei komjaunuolė, labai religinga. Daugiau nebelanko bažnyčios, meldžiasi namuose.