Panašios scenos kartojosi šimtmečius. Kartą žmonės priėjo išvadą: kai miegame, nuo mūsų atsiskiria Kažkas, kas gali palikti olą ir, skraidyti kaip paukštis. Šitaip gimė kūno ir sielos dualizmo samprata.
Senieji žmonės manė: sapnai įrodo, jog realiai egzistuoja kita, aukštesnioji būtis, kuri nesusijusi su mirtinguoju kūnu. Taip gimė sielos nemirtingumo idėja.
Antropologai teigia, jog kiekviena civilizacija tam tikroje savo raidos stadijoje tikėjo, jog siela sapno metu palieka kūną ir bendrauja su dievais bei demonais.
Ar šiandien, klestint mokslui ir išmaniosioms technologijoms, mums dar kyla tokie klausimai, su kuo "bendraujame" sapnuodami? O gal jau turime į juos atsakymus?
"Nuvilsiu jus: ne", - sako Prancūzijos mokslų akademijos narys, Liono universiteto eksperimentinės medicinos profesorius neurofiziologas Mišelis Žuvė (Michel Jouvet), jau 40 metų tyrinėjantis sapnų paskirtį ir kilmę.
1961 m. M. Žuvė aprašė miego struktūrą ir sukūrė naujus - lėtojo bei greitojo (arba paradoksinio), miego - terminus, kuriais iki šiol operuoja miego specialistai.
Būtent paradoksinio miego fazės metu žmogus sapnuoja sapnus.
Aukštyn kojomis
1959 m. M. Žuvė su kolegomis laboratorijoje tyrinėjo kačių sąlyginius refleksus. Jie netikėtai užfiksavo fenomeną, kuris iki tol nebuvo niekur aprašytas. Miegančiam gyvūnui pasireiškė greiti akių judesiai, intensyvi smegenų veikla - beveik kaip būdros metu, nors raumenys buvo visiškai atpalaiduoti.
"Šis atradimas apvertė aukštyn kojomis visas mūsų žinias apie sapnus. Iki tol manyta, jog sapnai tėra trumpų vaizdinių serija, kurią žmogus mato prieš pabusdamas, tačiau mes atradome miego fazę, kuri nėra klasikinis sapnavimas ir nėra būdravimas, bet - ypatinga, trečioji būklė. Mes ją pavadinome paradoksiniu miegu - todėl, kad ši būklė paradoksaliai jungia kūno raumenų atpalaidavimą ir intensyvų smegenų darbą; tai aktyvus būdravimas, nukreiptas į savo vidų", - žurnalui "Psychologies" pasakojo M. Žuvė.
90 minučių
Anot neurofiziologo, žmogus per naktį sapnuoja keturis penkis kartus. Pirmieji sapnai tęsiasi ne ilgiau kaip 18-20 min., kiti du seansai būna ilgesni - po 25-30 min. Dažniausiai įsimename tik paskutinį sapną, kuris nutrūksta pabundant. Jis gali būti ilgas arba sudarytas iš keturių penkių trumpų epizodų. Nors kartais mums atrodo, kad sapnavome visą naktį, bendrai paėmus, visas mūsų sapnavimas tetrunka apie 90 minučių.
Sapnų trukmė priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Mokslininkai teigia, kad sapnai turi daug reikšmės smegenų brendimui, todėl naujagimiai sapnuoja 60 proc. viso jų miego laiko, o suaugusieji - tik apie 20 proc.
Ką sapnuojame?
Anot M. Žuvė, 40 proc. sapno sudaro nugyventos dienos įspūdžiai, likusią dalį - scenos, susijusios su mūsų baimėmis, nerimu, rūpesčiais. Sapnuojant dalyvauja trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis.
M. Žuvė analizavo savo paties sapnus - iš viso net 6600. "Jau seniai žinome, kad sapnai atspindi buvusios dienos įvykius, paskutinės savaitės išgyvenimus. Bet štai jūs keliaujate, pavyzdžiui, Amazone. Pirmąją savaitę sapnuosite namų dekoracijas, tačiau herojai gali būti indėnai, apsigyvenę jūsų bute. Šis pavyzdys rodo, kad mūsų sapnuose dalyvauja ne tik trumpalaikė, bet ir ilgalaikė atmintis. Neseniai tyrinėjau dviejų afrikiečių sapnus. Jie jau seniai gyvena Prancūzijoje, tačiau kasnakt sapnuoja gimtąją Afriką", - sakė neurofiziologas.
Cenzūra
Apie 20 proc. žmonių neprisimena, ką sapnavę.
"Žmogus neprisimena savo sapnų dviem atvejais. Pirmas - jeigu jis pabudo praėjus keletui minučių po sapno pabaigos. Per tą laiką sapnas dingsta iš atminties, - aiškina M. Žuvė. - Kitą paaiškinimą pateikia psichoanalizė: žmogus pabunda, o jo "aš" - viena esminių asmenybės struktūrų - griežtai cenzūruoja tai, kas išplaukė iš pasąmonės. Ir viskas pamirštama."
Dvi realybės
M. Žuvė, be kita ko, iškėlė hipotezę, kad sapnai ne tik palaiko žmogaus smegenų darbingumą, bet ir ruošia mus rytdienai.
"Tai, kas vyksta sapne, galime palyginti su minčių vizualizacijos metodu. Pavyzdžiui, varžybų išvakarėse slidininkas mintyse nušliuožia visą trasą. Jeigu tirtume jo smegenis tam tikra aparatūra, gautume tuos pačius duomenis kaip tuo atveju, kai jis iš tikrųjų buvo trasoje. Paradoksinio miego metu smegenyse vyksta tie patys procesai kaip ir būdraujant. Dieną mūsų smegenys greitai suaktyvina tą neuronų dalį, kuri buvo naudojama sapnuojant naktį. Taigi sapnai palengvina kai kuriuos mokymosi procesus ir ruošia mus ateičiai", - teigia mokslininkas.
Neprieinama
M. Žuvė, paklaustas, ar po keturių dešimtmečių trukusių tyrinėjimų jau gali pasakyti, kam mums reikalingi sapnai, atsakė: "Nuvilsiu jus: ne. Tai vis dar paslaptis. Neurofiziologai nežino, kam reikalingi sapnai, kaip negali tiksliai apibūdinti sąmonės. Ilgą laiką buvo manoma, kad sapnai reikalingi tam, pripildytų mūsų atminties sandėlius. Vėliau aptikta, kad žmogus, nepatiriantis paradoksinio miego fazės ir sapnų, neturi problemų nei dėl atminties, nei dėl mąstymo."
Anglų biofizikas Frensis Krikas (Francis Crick) buvo iškėlęs priešingą hipotezę: esą sapnai padeda užmiršti. Kitaip tariant, smegenys, panašiai kaip superkompiuteris, naudojasi sapnais, kad ištrintų nereikalingus prisiminimus. "Jei tai būtų tiesa, žmogus, kuris nesapnuoja, turėtų didelių bėdų dėl atminties sutrikimų, tačiau taip nėra", - prieštarauja M. Žuvė.
Anot mokslininko, visos sapnų teorijos turi begalę baltų dėmių. "Pavyzdžiui, paradoksinio miego fazės metu mūsų organizmas vartoja daugiau deguonies negu būdraujant. Ir niekas nežino kodėl. Sapnų sritis mokslui lieka neprieinama. Kiekvienas naujas tyrimas tai tik patvirtina", - reziumuoja sapnų tyrinėtojas.
Neatsakyti klausimai
Taigi kaip toli nuėjome nuo savo rūšies pirmtakų supratimo apie sapnus?
Nuėjome ilgą evoliucijos kelią ir, pasitelkę sudėtingas šiuolaikines technologijas, aptikome, jog "paradoksinio miego metu smegenyse vyksta analogiški procesai, kurie vyksta dienos metu"; kad "pasitelkusios sapnus, smegenys ruošia neuronų grandines, kurios bus naudojamos nemiegant."
Kodėl nemiegančio žmogaus smegenų procesai nesiskiria nuo miegančio? Ir kodėl, kai miegame, net neabejojame, jog pasaulis, kurį sapnuojame, - realus?
Migla išsisklaidys
"Kol miegame, sapno realybė mums nekelia įtarimų. Sapnas mus įtraukia lygiai taip pat, kaip įtraukia dienos įvykiai ir vaizdai. Tik pabudus migla išsisklaido - ir visos problemos, kurių turėjome sapne, dingsta. Tačiau kol sapnas tęsiasi, jis - realus, ir mes į jį žiūrime rimtai", - rašo psichologas Igoris Satorinas autoriniame tinklaraštyje progressman.ru.
Taigi naktimis mes tikime sapno realybe, dienomis - kasdienybės realybe. "Iš esmės šis tikėjimas identiškas. Iki pabusime - analogiškas dramatizmas ir aistros." Anot I. Satorino, mes priimame tai, kas vyksta, a priori. Nei naktį, nei dieną dėl to, kas vyksta, realumo mums nekyla klausimų. "Kitaip tariant, mes "žinome", jog dieninė realybė yra reali - tol, kol ji mums "sapnuojasi". Mes tiesiog tuo tikime, nes neturime jokių realumo kriterijų. Tikime stipriai ir nesąmoningai."
Kaip galima gretinti šias dvi realybes? Juk sapnai tokie nepatvarūs, migloti, laikini. "Bet ir mūsų gyvenimas kosminių terminų kontekste ne ką patvaresnis, - sako psichologas. - Viskas, ką žinome, išnyks. Ir jeigu šito pasaulio tikrumą liudija jo patvarumas, tuomet jis toks pat realus kaip sapnai.
"Žinoti" galima viską, ką tik nori. Tikėjimas, jog "žinai", turi mąstymo struktūrą. Iš tikrųjų mes nežinome nieko, nes mūsų įsitikinimas kuo nors tėra besąlygiškas tikėjimas", - rašo I. Satorinas.
Drumzlės
Grįžkime prie prancūzų neurofiziologo M. Žuvė, 40 metų tyrinėjusio sapnus, išvados, jog "40 proc. žmogaus naktinio sapnavimo sudaro nugyventos dienos įspūdžiai, o likusią dalį - scenos, susijusios su mūsų baimėmis, nerimu, rūpesčiais."
Jeigu svarstysime I. Satorino pasiūlytą analogiją apie "sapnavimą" dieną, kyla įdomus klausimas: kas gi sudaro "dieninius" sapnus?
"Didžiąją dalį dienos sapnų mus rodo pasąmonės "kino teatras", - sako psichologas, - ir iš čia iki sąmonės paviršiaus tarsi aidu ateina tik fonininė nuotaika, kažkoks miglotas skausmas dėl savęs ir savo gyvenimo."
Anot M. Žuvė, 20 proc. žmonių neprisimena, ką sapnavę. Manoma, todėl, kad pabunda praėjus keletui minučių po sapno pabaigos, arba ego griežtai naikina tai, kas išplaukė iš pasąmonės. Ir viskas pamirštama.
Jeigu sapnuojame ir dieną, ir naktį, tai kur gi tada realūs įvykiai?
"Bėda ta, kad mes negalime pažinti realybės už savo subjektyvaus santykio su ja ribų. Rytą pabudę mes suvokiame, kad sapnas tebuvo iliuzija. O kuo skiriasi dienos įvykiai? Mes miegame ir sapnuojame savo gyvenimą: įvykius, santykius ir patys save. Mes tik keičiame vieną sapną į kitą", - sako I. Satorinas.
Reziumė
Mokslas nežino, kam reikalingi sapnai, kaip negali tiksliai apibūdinti sąmonės. Apie sąmonės išskleidimą daugiau pasakytų budistų vienuoliai, atsiskyrėliai jogai ir kiti nušvitusieji, tik ar suprasime jų kalbą, patys nepabudę iš vaikiškų sapnų?
Pasakoti ar ne?
Lenkų poetas, filosofas Stanislavas Ježis Lecas (Stanislaw Jerzy Lec) yra rašęs: "Niekam nepasakokite savo sapnų. O jeigu į valdžią ateis psichoanalitikai?"
Psichoanalizės tėvas Zigmundas (Sigmund Freud) aiškino, esą sapnuose išryškėja nepatenkinti, iš sąmonės į pasąmonę išstumti motyvai, apimantys seksualinius troškimus ir norą mirti.
Ar įmanoma teisingai - argumentuotai ir įtikinamai - išaiškinti konkretų sapną? Tel Avivo (Izraelis) psichofiziologijos profesorius Vadimas Rotenbergas sako: "Psichoanalitiko traktuotė gali atspindėti jo paties psichologines problemas, perkeltas sapną papasakojusiam klientui."
Jūsų sapnai priklauso jums. Bet kuris kitas žmogus, ar tai būtų psichikos specialistas, ar savamokslis burtininkas, gali pateikti klaidingą sampratą. "Dalinkitės tik su tais, kurių supratimu, jautrumu ir geranoriškumu tikite, - pataria psichofiziologas V. Rotenbergas. - Pasakodami sapnus tokiems žmonėms, galite geriau suprasti patys save."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą