Libanas lietuvei paliko dvejopą įspūdį

Libaną ji aplankė keliaudama į Siriją. Kadangi visi Sirijos oro uostai civiliniams skrydžiams buvo uždaryti, į šią šalį vyko sausumos keliu iš Libano.

"Į daugelį šalių, kuriose esu buvusi, tikrai norėčiau sugrįžti. Deja, ne į Libaną.

Kažkada ši valstybė klestėjo, atrodė taip, kaip dabar atrodo Dubajus.

1950-1970 m. tai buvo regioninis bankininkystės ir finansų centras, turtingų arabų ir vakariečių žaidimų aikštelė. Kai po 1973 m. į Persijos įlanką pradėjo plūsti milijardai naftos, didžiąją turto dalį valdė Beiruto bankai.

Libanas buvo kultūrinis ir prekybinis Artimųjų Rytų centras. Sostinė Beirutas pritraukdavo daugybę turistų. Tačiau dėl įtampos tarp religinių grupių 1975 m. prasidėjo ilgalaikis pilietinis karas, nuniokojęs beveik visą šalį. XX a. paskutiniame dešimtmetyje buvo pasiektas taikos susitarimas, ir vyriausybė, padedama užsienio, ėmėsi atkurti ūkį ir atstatyti sugriautus miestus.

Tačiau aš Libaną atsiminsiu kaip šiukšlių pilną valstybę.

Išlipus iš lėktuvo Beirute pasitiko karštis ir didelė drėgmė, mieste - konteinerių dvokas ir šalia gulinčios negyvos žiurkės.

Per 4 dienas pamačiau ir labai gražių Libano vietų, tokių kaip Byblos miestas, Baalbek šventyklų kompleksas, priklausantis UNESCO pasauliniam paveldui, Jeitos grota, kurioje yra didžiausias žinomas pasaulyje stalaktitas ir teka požeminė upė.

Tačiau bendras įspūdis apie šalį susidarė nekoks. Nors ir labai džiaugiuosi, kad turėjau progą susipažinti su Libanu, bet dar kartą čia grįžti neplanuoju. Na, nebent prabėgti Beiruto maratoną„, - pasakoja R. Maldutytė ir su “Vakarų ekspreso" skaitytojais dalijasi vaizdais iš viešnagės Libane.

Išlipus iš lėktuvo Beirute pasitiko karštis ir didelė drėgmė, mieste - konteinerių dvokas ir šalia gulinčios negyvos žiurkės.