Visą gyvenimą ji teikdavo peno paskaloms: ir tada, kai jai pavyko sulieknėti nuo 92 iki 64 kilogramų,
ir tada, kai būdama ištekėjusi išvyko į kruizą su graikų milijardieriumi Aristoteliu Onasiu (Aristotle Onassis), ir kai prarado balsą ir paliko sceną, ir kai leido paskutines gyvenimo dienas vienatvėje.
Marijos Kalas mirtis klausimų paliko ne mažiau kaip jos gyvenimas: pagal vieną iš versijų dainininkė buvo nunuodyta, o norint nusikaltimo pėdsakus nuslėpti, jos kūnas buvo kremuotas.
Marija Ana Sofija Sesilija Kalogeropulu (Maria Anna Cecilia Sofia Kalogeropoulos) buvo nelauktas vaikas - tėvai tikėjosi berniuko, o gimus dukrai motina kelis kartus atsisakė net pažvelgti į ją.
Netrukus tėvai išsiskyrė, mama su dukromis iš Amerikos grįžo į tėvynę, Graikiją. 5 metų Marija pradėjo mokytis skambinti fortepijonu, o nuo 8-erių - mokytis vokalo.
Vėliau mokslus tęsė konservatorijoje, kur patyrę pedagogai iškart pastebėjo jos talentą.
Didžiojoje scenoje Marija debiutavo Atėnuose, atlikdama vaidmenį Dž.Pučinio operoje „Toska".
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ji dainuodavo Graikijoje, bet tikroji šlovė ją užgriuvo 1947 m., po pasirodymo operos meno festivalyje Veronoje.
Tada į ją dėmesį atkreipė garsus italų dirigentas Tulijus Serafinas (Tullio Serafin) ir pakvietė dainuoti Venecijos operos teatre.
Po Veronos jai po truputį pradėjo vertis visų garsių operos teatrų durys.
Italijoje likimas dainininkę suvedė su operos gerbėju, turtingu pramonininku Džovaniu Batista Meneginiu (Giovanni Batista Meneghini), kuris netrukus tapo jos vyru.
Jis buvo didelis operos mylėtojas, o Mariją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Jai jis tapo ir ištikimu sutuoktiniu, ir dosniu rėmėju, ir geru vadybininku. Dėl jos jis pardavė savo verslą ir visiškai pasiaukojo žmonos interesams.
Marijos Kalas kelias į sėkmę buvo nesibaigianti kova su savimi. Išoriškai jai pavyko pasikeisti beveik neatpažįstamai.
Marija fiksavo rezultatus: „Džokonda 92 kg, Aida 87 kg, Norma 80 kg, Medėja 78 kg, Liučija 75 kg, Alcestė 65 kg, Elizabetė 64 kg". O apie būdus mesti svorį ji niekada nekalbėjo, dėl to kildavo įvairiausių gandų, pavyzdžiui, apie chirurgų pagalbą.
1957 m. per pokylį Venecijoje Marija Kalas susipažino su savo kraštiečiu, milijardieriumi Aristoteliu Onasiu.
Šis susitikimas jai buvo lemtingas.
Aristotelis ją kartu su vyru pakvietė į kruizą po Viduržemio jūrą prabangia jachta „Kristina".
Jau po poros dienų visiems svečiams pradėjo kristi į akis: kol Džovanis ilsisi šezlonge ant denio, Marija su Aristoteliu užsidaro jo apartamentuose.
Romanas, prasidėjęs jachtoje „Kristina", visuomenę tiesiog šokiravo. A.Onasis ir M.Kalas pamiršo apie bet kokį padorumą ir svaigo nuo meilės, matant teisėtiems sutuoktiniams ir svečiams.
Dž.Meneginis nerado sau vietos: jis buvo pasirengęs atleisti žmonai šį kurortinį romaną, bet porelė nė negalvojo skirtis.
Netrukus A.Onasis ir M.Kalas pradėjo gyventi kartu.
Bet aistringas meilužis netrukus virto despotišku ir šiurkščiu sugyventiniu, kuris neskubėjo įregistruoti santuokos.
M.Kalas tylomis kentėjo ir jo įžeidinėjimus girdint draugams, ir neištikimybę, ir net tai, kad A.Onasis pakėlė prieš ją ranką.
O toks nuolankumas provokavo dar stipresnius jos meilužio agresijos priepuolius.
Kitaip kaip buvęs dainininkės sutuoktinis, A.Onasis buvo abejingas operai. Jis nesuprato Marijos troškimo dainuoti ir ne kartą siūlė jai atsisakyti karjeros.
Dėl Aristotelio Marija paliko vyrą, o magnatas skirtis su žmona neskubėjo. Be to, jis atėmė iš jos galimybę susilaukti vaiko: kai būdama 43-ejų M.Kalas pastojo, jis jai neleido gimdyti, pareiškęs, kad jau turi įpėdinių, ir daugiau vaikų kategoriškai nenorėjo.
Po daugelio metų likimas jį už tai žiauriai nubaudė: jo sūnus žuvo sudužus lėktuvui, o dukra mirė, perdozavusi narkotikų.
Galop A.Onasis 1968 m. vedė JAV prezidento Dž.Kenedžio našlę Žakliną Kenedi (Jacqueline Kennedy). Marija apie tai sužinojo iš laikraščių. „Iš pradžių netekau svorio, paskui praradau balsą, o dabar aš praradau Onasį", - pasakė ji ramybės neduodantiems žurnalistams.
Beje, po vestuvių verslininkas nenutraukė susitikimų su Marija, tik dabar pasimatymai tapo slapti. O per medaus mėnesį Londone jis dainininkei skambindavo kiekvieną rytą, kurstydamas tuščias viltis, kad jų santykiai tęsis.
Paskutinį kartą M.Kalas scenoje pasirodė 1974 m.
Paskutinieji didžiosios dainininkės gyvenimo metai prabėgo Paryžiuje, kur ji gyveno kaip atsiskyrėlė, beveik neišeidama iš namų.
Pasak vieno iš artimų M.Kalas draugų, tuo metu jai buvo neįmanoma prisiskambinti, kaip, beje, ir susitarti susitikti, ir tai atstumdavo net ištikimiausius draugus. Žinoma tik tai, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais artimiausios jai būtybės buvo du pudeliai.
1977 m. rugsėjo 16-ąją garsioji operos žvaigždė, „La Divina" („Dieviškoji"), kaip ją vadindavo gerbėjai, mirė savo bute nuo širdies priepuolio, dvejais metais pergyvenusi ją išdavusį A.Onasį.
Marijai buvo vos 53 metai.
Po netikėtos Marijos Kalas mirties sklandė visokiausi gandai.
Buvo kalbama, kad Mariją nunuodijo jos buvusi konkurentė scenoje, neatleidusi dainininkei stulbinamo pasisekimo, pagal kitą versiją - pianistė Vasa Deveci (Vasso Devetzi), neva norėjusi užgrobti Marijos turtą.
Bet nužudymo versija nėra įrodyta, veikiausiai Mariją pražudė liga, sunaikinusi širdies raumenį.
O Marijos vyro Džovanio Meneginio nuomone, dainininkė nusižudė. Marijos Kalas kūnas buvo kremuotas. Tai ir vėl tapo pretekstu jos gerbėjams kalbėti apie tai, kad kažkas stengiasi paslėpti nusikaltimo pėdsakus.
Ir net po mirties ši moteris nerado ramybės.
Urna su jos palaikais iš Paryžiaus Per Lašezo kapinių kolumbariumo buvo pagrobta
. Vėliau dainininkės pelenai buvo grąžinti, bet, siekiant ateityje išvengti panašių incidentų, pelenai buvo išbarstyti virš Egėjo jūros.
Tuščia urna su Marijos Kalas vardu ir dabar stovi Paryžiaus kapinėse, prie jos ateina jos didžio talento gerbėjai. Į daugybę klausimų apie Marijos Kalas gyvenimą ir mirtį, deja, taip ir liko neatsakyta.
Taip pat skaitykite
