Meilės emigrantus išvijo pilietinis karas

Internete užsimezgusi draugystė su egzotiškajame Mianmare gyvenančia Thinzar netruko peraugti į meilę.

Įsimylėjėliai gyvenimą kūrė Mianmare, kol prasidėjus pilietiniam karui vieną naktį į jų namų duris pasibeldė girti ir automatais ginkluoti kariai.

Prieš pusmetį su žmona ir jųdviejų sūneliu į gimtąjį Panevėžį grįžęs Liudas tikina, kad šis miestas jiems tapęs saugumo ir ramybės uostu.

Į pasaulio kraštą

Thinzar Panevėžį vis dar bando jaukintis. Ne tik kalbos barjeras, šaltis ir saulės trūkumas, bet ir savęs realizavimo galimybės apsunkina naujo gyvenimo pradžią.

Thinzar buvo žmogaus teisių aktyvistė, Jungtinių Tautų, „Gelbėkime vaikus“ bei kitų nevyriausybinių organizacijų narė Mianmare. Ji ir toliau norėtų tęsti savo veiklą, padėti kenčiantiems savo gimtosios šalies gyventojams, tačiau tokiems kaip ji Mianmare dabar pasilikti pavojinga.

Net ir būdama toli nuo gimtinės, Thinzar toliau konsultuoja mažesnes organizacijas, padedančias Mianmaro žmonėms. Visgi iš Lietuvos koordinuoti tokią pagalbą nėra paprasta.

Kai L. Igaris pirmą kartą atvyko pas mylimąją į Mianmarą, šalis dar tik žengė pirmuosius demokratijos žingsnius.

Kad gyvenimas gali atvesti į tokią tolimą pietryčių Azijos šalį, Liudas nė nebūtų pagalvojęs.

Išvykęs į Švediją užsidirbti, jaunas vyras, bėgdamas nuo vienatvės svečioje šalyje, vienoje pažinčių programėlėje susipažino su žavia mianmariete.

Po maždaug metus trukusio bendravimo internetu panevėžietis nusprendė surizikuoti ir aplankyti Thinzar Mianmare.

Tarp poros įsiplieskus jausmams, Liudas suprato, kad skraidyti iš Europos į Aziją – ne išeitis, tad įsimylėjėliai nusprendė abu pasilikti Mianmare.

Tiek Thinzar šeima, tiek kiti vietiniai iš pradžių gan įtariai žiūrėjo į merginos išrinktąjį. Daugelis manė, kad šis susižavėjimas ilgai netruks.

Tuo labiau kad pagal vietos tradicijas dažniausiai tėvai patys išrinkdavo savo vaikams antrąsias puses.

“Dauguma galvoja, kad vietos merginos su svetimšaliais draugauja tik dėl pinigų. Žmonos tėvai iš pradžių irgi kiek kreivai žiūrėjo į mane, bet įrodžiau, kad esu vertas jų dukros rankos“, – šypsosi L. Igaris.

Pabėgę iš pilietinio karo draskomo Mianmaro, Liudas ir Thinzar Igariai ramybę rado Panevėžyje. .
G. Kartano nuotr.

Kitoks požiūris į moterį

Kiek mažiau nei po dvejų metų pažinties pora pagal vietos tradicijas atšoko vestuves. Liudas atvirauja: Thinzar jį sužavėjo savo grožiu, erudicija ir nuoširdumu.

„Gal ir greitai susituokėme, bet ko laukti, kai tiesiog jauti, kad tai tavo žmogus, kad tau su juo būti labai gera. Kultūrų skirtumas didelis, bet net ir būdami skirtingi, mes vienas kitą labai papildome“, – meiliai žvelgdamas į žmoną kalba panevėžietis.

O Thinzar tvirtino, kad Liudas ją papirko pagarba moteriai. Mianmare vis dar patriarchalinė visuomenė – į moterį žiūrima kaip į vyro „priedą“. Šioje šalyje dirba tik vyrai, o moterų pareiga – rūpintis namais ir vaikais, jos visiškai priklausomos nuo sutuoktinių.

„Mianmare šeimos modelis kitoks nei Europoje. Mane labiausiai sužavėjo Liudo požiūris į moterį. Kad ir ko besiimčiau, jaučiu didelį jo palaikymą“, – sako Thinzar.

„Azijoje vyras yra aukščiau už moterį, o mano požiūris toks, kad šeimoje abu sutuoktiniai lygiaverčiai partneriai. Gal ta mano nuostata ją ir sužavėjo“, – svarsto L. Igaris.

Akistata su kontrastais

Po vestuvių pora apsigyveno moters tėvų namuose buvusioje sostinėje Jangone – Mianmare įprasta, kad po vienu stogu glaudžiasi trys ar net keturios kartos.

Thinzar save realizavo įvairiose organizacijose kovodama už žmogaus teises, o Liudas organizuodavo iš Lietuvos atvykusiems turistams keliones po šalį, padėdavo susiplanuoti maršrutus po gražiausius Mianmaro kampelius. Anot Liudo, vieniems ši šalis palieka didžiulį gerą įspūdį, o kitiems visai nepatinka.

“Į europiečius Mianmare žiūrima kaip į vaikščiojančias pinigines. Jeigu norėsi ką įsigyti, visuomet taikysis tave apgauti, paprašys gerokai didesnės kainos nei vietinių.

Bet taip yra visoje Azijoje, turistai ten yra pragyvenimo šaltinis“, – pasakojo panevėžietis.

Toks požiūris į europiečius neturėtų stebinti. Jangone, didžiausiame Mianmaro mieste, įsikūrę gana daug pasiturinčių žmonių, tačiau didžiųjų miestų pakraščiuose ir provincijoje – ištisi vargšų lūšnynai. Čia žmonės dirba ir už du dolerius per dieną, kad galėtų išmaitinti savo šeimą.

„Kuo toliau nuo miesto centro, tuo skurdesnis gyvenimas. Lyginant su Mianmaru, Lietuvoje gyvename labai gerai, kaip karaliai, tik to neįvertiname.

Bet gal taip jau yra, kad kuo žmogus gyvena geriau, tuo daugiau norisi. Paradoksalu, bet ten vietiniai daug nuoširdesni, šilti, besišypsantys, nuolat besisiūlantys padėti. Tai didžiulis kontrastas, lyginant su paniurusiais lietuviais“, – kad pinigai nėra laimės garantas, įsitikino L. Igaris.

Per penkerius metus, praleistus Mianmare, Liudas ir Thinzar apkeliavo beveik visą Pietryčių Aziją. .
Asmeninio archyvo nuotr.

Šalis ritasi žemyn

Ir Liudui, ir Thinzar be galo patinka keliauti.

Per tuos penkerius metus, praleistus Mianmare, jiedu išmaišė Tailandą, Laosą, Vietnamą, kitas Pietryčių Azijos šalis. Nors Azija žavi nuostabia gamta, unikaliomis šventyklomis, istorijos ir kultūros perlais, patį Liudą labiausiai pavergė azijietiška virtuvė.

Didžiulę aistrą kulinarijai jaučiantis vyras šypsosi, kad ten viskas beprotiškai skanu.

Tačiau idilišką šeimos gyvenimą egzotiškajame Mianmare sujaukė 2021 metų pradžioje įvykęs karinis perversmas. Valdžią į savo rankas perėmus karinei chuntai, ne tik sustabdytos demokratinės reformos, bet ir nuolat kylantys kariškių ir partizanų susirėmimai kelia rimtą pavojų gyventojams.

„Kai atvykau, Mianmaras jau dvejus metus oficialiai buvo demokratiška šalis.

Bet tai, kas buvo kuriama, atėjus karinei valdžiai liko nubraukta ir šalis vėl grįžo tris dešimtmečius atgal. Karas vyksta jau dveji metai, žūsta ne tik kariai, bet ir niekuo kalti civiliai“, – pasakoja L. Igaris.

Šūviai į ligoninės palatą

Į pilietinį karą, pasak L. Igario, aplinkinės valstybės nenori kištis, tačiau tai, kas vyksta Mianmare, darosi jau viso regiono problema – žmonės, bėgdami iš nesaugių rajonų, kuriasi pabėgėlių stovyklose šalia kaimyninių valstybių, tad ant jų pečių gula pabėgėlių krizės valdymas.

Kariškiai riboja net humanitarinės pagalbos teikimą pabėgėliams.

Nesaugu tapo visame Mianmare – gatvėse barikados, įvesta komendanto valanda, nuolat aidintys šūviai ir sprogimai.

Pora nerimavo ne tik dėl savo gyvybių, bet ir į pasaulį ateinančio sūnaus, jam šį kovą sukaks dveji metukai.

„Kai iki gimdymo liko pora savaičių, nusprendėme geriau sumokėti, bet laiką, kol į šį pasaulį pasibels mūsų sūnus, praleisti ligoninėje.

Nežinia, kada gimdymas galėjo prasidėti, o šalyje buvo įvesta komendanto valanda, kuomet be leidimo negali kelti kojos iš namų. Ligoninėje, bent taip atrodė, buvo saugiausia.

Tačiau dieną prieš atvykstant į būtent mums skirtą palatą buvo paleista šūvių serija. Jeigu būtume atvykę dieną anksčiau, nežinia, kuo viskas galėjo pasibaigti“, – nerimo kupinas paskutines sūnaus laukimo dienas prisimena L. Igaris.

Vidury nakties – ginkluoti ir girti

Pabėgti iš pilietinio karo draskomos šalies taip pat nebuvo paprasta – dėl visą pasaulį sukausčiusios koronaviruso pandemijos ilgą laiką buvo nutraukti visi skrydžiai.

Šeima vis vylėsi, kad kariniai neramumai baigsis. Tačiau paskutinis įvykis, kai vidury nakties į duris pasibeldė girtutėliai ginkluoti kariškiai, tik patvirtino, kad nebėra ko laukti.

„Niekada negalėjai žinoti, kada prasidės susirėmimai, nuolat lydėjo baimė. Galutinai apsisprendėme bėgti iš šalies, kai antrą valandą nakties išgirdome kariškių beldimą į duris. Jie tikrino, ar nėra neregistruotų asmenų.

Jeigu neturi registracijos, gresia suėmimas. Į tokius žiūrima kaip į partizanus. Labai baisu, kai šitokius patikrinimus rengia visiškai girti ir automatais ginkluoti kariškiai“, – pasakoja Liudas.

Todėl vos atlaisvėjus pandemijos ribojimams, pora sujudo ruoštis išvykimui. L. Igaris, kaip europietis, galėjo išvykti bet kada, tačiau žmonai buvo būtina gauti vizą.

Jie labai dėkingi Lietuvos ambasados Japonijoje darbuotojams, padėjusiems per gana trumpą laiką susitvarkyti visus reikalingus dokumentus.

„Galėjome rizikuoti, bet jeigu būtų sustabdę pasienyje, Thinzar galėjo neišleisti iš šalies.

Net studentų, kurie mokėsi kitoje šalyje, neišleisdavo – prašydavo nemažų kyšių“, – sako Liudas.

Rado ramybės uostą

Kur vykti, šeima ilgai nesvarstė. Panevėžį jie pasirinko ne tik todėl, kad tai gimtasis L. Igario miestas, bet ir ramybės bei saugumo garantas, kurio taip troško.

Didelio miesto šurmulys ir pramogos jų neviliojančios – abu geriausiai jaučiasi vienas kito draugijoje.

“Džiaugiamės, kad čia saugu mums ir mūsų vaikui. Mėgaujamės ta ramybe, o kaip bus toliau, matysime.

Žmona, baigusi magistro studijas, nori toliau mokytis ir padėti savo šalies gyventojams, tad nežinia, kaip dar gali pakrypti mūsų gyvenimas“, – kol kas toli neplanuoja L. Igaris.

Panevėžietis ir pats netikėjo, kad internetu užsimezgusi draugystė su mianmariete peraugs į jo gyvenimą iš pagrindų pakeitusią meilę. .
G. Kartano nuotr.