Mėnuo Afganistane: „Pasaulis nėra visiems vienodai teisingas“

„Norėtųsi šokinėti iš džiaugsmo, kad tai pati draugiškiausia šalis, kokią tik esu aplankęs, bet... Kai kurie pamatyti vaizdai bei išgirstos istorijos taip išmušė iš vėžių, jog prireikė kelių dienų visiškai ramios aplinkos, kad galėčiau vėl sugrįžti prie savo kelionių dienoraščio“, - pasakojimą apie šią šalį pradeda V. Visockas.

„Visiškas košmaras“

Nors iš Lietuvoje gyvenančių draugų bei giminaičių jis ne kartą sulaukė raginimo nevykti į šią daugybę dešimtmečių žiaurių karų draskytą Azijos valstybę, buvo tvirtai nusprendęs, jog tiktai prasidėjęs naujas karinis konfliktas galėtų priversti persvarstyti savo kelionės maršrutą. Taip ir nutiko.

"Dėl Pakistano pasieniečių ir Afganistano talibų susišaudymų, nesutariant dėl sienos kirtimo tvarkos, buvo uždarytas saugiausiu laikomas Torkhamo pasienio punktas, kuris yra pagrindinė prekybinė arterija tarp šių dviejų islamiškų valstybių, o kartu ir pats tiesiausias kelias į Afganistano sostinę Kabulą. 

Liko atsarginis variantas - pačiame pavojingiausiame Pakistano Balučistano regione esantis Chaman sienos kirtimo punktas. Ten, kur pastarosiomis dienomis buvo įvykę keletas žiaurių teroristinių išpuolių...

Pirmas įspūdis įžengiant į Afganistaną - visiškas košmaras. Prie pasienio tvoros chaotiškai besigrūdančius valstybių sienas kirsti norinčius vyrus, senelius ir moteris su kūdikiais be gailesčio lazdomis pliekia iki raudonumo įsiutę barzdoti talibai.

Bandymas pagreitinti komunikacinį procesą naudojant „google“ vertėją negelbėja - didžioji dalis talibų nėra baigę net pradinės mokyklos ir beveik nemoka skaityti.

Pamatę mane šiek tiek aprimsta, o vienas iš aukštesnio rango talibų nuveda mane nuošaliau ir pažada štampą mano pase uždėti be eilės ir be jokio papildomo atlygio. 

Matyt, nenori, kad aš matyčiau visą tą chaosą, todėl nusprendė manimi kuo greičiau atsikratyti. Kad jausčiausi ramiau, paskiria man kalašnikovu ginkluotą apsauginį. Tikrai pasijaučiu „ramiau“... " - pasakoja keliautojas.

Keliavimo ypatumai

Dar ne vieną nervinę ląstelę, pasak jo, suvalgė kelionė autobusu iki Afgano sostinės.

„Kas keliasdešimt kilometrų įkurtuose Talibano patikros punktuose stabdomos visos transporto priemonės ir tikrinami jų keleiviai. Į autobusą įlipę iki dantų ginkluoti talibų kovotojai akylai nužvelgia visus keleivius. Matau, kad akys užkliūna už manęs. „Passport, where are you from, what are you doing here?" - standartiniai trys laužyta anglų užduodami klausimai, kuriuos vėliau dar ne kartą teko išgirsti. 

Pirštu bedu į mano pase dailiai įklijuotą Afganistano turistinę vizą ir aiškinu, jog pats Afganistano ambasadorius Islamabade (Pakistano sostinėje) mane apklausė ir po ilgo bei įdomaus interviu suteikė man leidimą aplankyti jų šalį. Jiems tai nė motais - kiekvienas nori atlikti savarankišką “tyrimą" ir mane šiek tiek patardyti.

Bandymas pagreitinti komunikacinį procesą naudojant „google“ vertėją negelbėja - didžioji dalis talibų nėra baigę net pradinės mokyklos ir beveik nemoka skaityti. Kad ir kokie rūstūs mane šnekindami, atsisveikindami talibai išspaudžia šiokią tokią šypseną suteikdami vilties, jog Afganistanas netaps paskutine mano aplankyta valstybe", - vaizdžiai pasakoja V. Visockas.

Temstant pagaliau pavyksta pasiekti chaotišką ir kamščiuose paskendusį Kabulą.

„Pro autobuso langą stebiu šiokį tokį naktinį gyvenimą ir besišypsančius vietinius vyrus. Tačiau gatvėje moterų nematau - šiame mums neįprastame pasaulyje naktinis viešas gyvenimas yra išskirtinai vyrų privilegija“, - paaiškina lietuvis.

Kaip tapti nematomu

Kitą rytą pirmu taikymu V. Visockas bėga į afganiškų drabužių parduotuvę.

„Supratęs, kad talibai vakarietiškų madų nemėgsta, nusprendžiau Afganistane apsimesti vietiniu. Apsirengęs savo naujuoju kostiumu išdidžiai žingsniuoju pro talibų patikros punktą ir… Nieko! Pagaliau tapau jiems nematomas, daugiau jokių patikrinimų! 

Puikiai nusiteikęs ir kupinas pozityvios energijos keliauju tyrinėti man naujo pasaulio!“ - pirmųjų dienų Afganistane įspūdžius prisimena keliautojas.

V. Visockas atviras: kaskart atvykęs į naują nepažįstamą šalį turėdavo šiek tiek laiko skirti „psichologinei adaptacijai“ - leisti smegenims nusiraminti ir pripratinti jas prie naujų vaizdų ir garsų. Tačiau Afganistano atveju ta adaptacija esą vyko stebėtinai lėtai ir pirmosiomis dienomis Kabulo viešbučio durys į išorinį pasaulį atsidarinėjo labai sunkiai ne tik dėl to, kad buvo pagamintos iš vientiso metalo luito, bet ir dėl už durų „laukiančio“ būrio gatvėse nuolatos budinčių iki dantų ginkluotų Talibano kovotojų, kurie kaskart lietuvį nulydėdavo įtariais žvilgsniais ...

„Supratau, kad reikia pralaužti šį psichologinį barjerą ir grįždamas iš turgaus šalia viešbučio budintiems talibams nedrąsiai pasiūliau riešutų ir mandarinų. Jų veiduose nušvito šypsenos, užsimezgė pokalbis. Nuo šios akimirkos jie tapo besišypsančiais ir mojavimu mane pasitinkančiais draugais“, - prisimena keliautojas.

Važiavimas per Afganistano kaimus prilygsta kelionei laiko mašina į viduramžius.

Šis pozityvus įvykis jam suteikė daugiau pasitikėjimo ne tik Afganistanu, bet ir pačiu savimi, todėl netrukus sukaupė drąsos savarankiškai nukeliauti patyrinėti paties ryškiausio Afganistano turistinio objekto - Bamijano Budų.

Tarsi kelionė laiko mašina

„Apie centrinėje Afganistano dalyje esantį Bamijano regioną buvau prisiklausęs įvairių keistų legendų. Kabule žmonės šnekėjo, jog Bamijano afganai nėra tikrieji musulmonai ir neva slapta vis dar išpažįsta savo senąją religiją - budizmą. 

Kiti teigė, jog dėl kinus primenančios išvaizdos jie yra netikri afganai, o atklydėliai iš Rytų Azijos. Galbūt dėl šių priežasčių pirmuoju talibų valdymo laikotarpiu Bamijano regione didžiąją gyventojų dalį sudarantys Hazarų etninės grupės gyventojai buvo diskriminuojami ir patyrė didžiausias talibų valdžios represijas.

Nors iki Bamijano mane vežė apynaujis taksi automobilis, tačiau dėl vietomis ypač prastos kelių būklės kelionė nebuvo komfortiška ir patogi.

Čia turiu patikslinti, kad taksi automobiliai Afganistane yra standartinė tarpmiestinio susisiekimo priemonė ir vairuotojai, norėdami kuo daugiau uždirbti, ant priekinės keleivio sėdynės pasodina du afganus, o į galą bando sugrūsti dar keturis. Man taip netiko, todėl dėl pakenčiamai komfortiško važiavimo teko sumokėti už „dvi“ vietas", - keliavimo subtilybes prisimena lietuvis.

Pasak jo, važiavimas per Afganistano kaimus prilygsta kelionei laiko mašina į viduramžius.

„Akiai neįprastų vaizdų čia tiek daug, kad nespėji dairytis, tačiau matant kalašnikovo automatais „pasipuošusius" barzdotus kaimo vyrus nekyla noras pro langą kišti telefono ir bandyti tuos vaizdus įamžinti. Buvau perspėtas, jog afganų vyrai itin nemėgsta jų moteris ir vaikus norinčių „užfiksuoti" netikėtai iš kažkur išdygusių atklydėlių“, - įspūdžiais dalijasi V. Visockas.

Keisti draudimai tinka ne visiems

Įvažiavus į snieguotą kalno viršūnę taksi netikėtai sustoja prie vietinės užkandinės. Visi lipa lauk ir keliauja į vidų.

"Kas čia bus? Gal laikas maldai? Tačiau ant grindų (afganiško pietų stalo) mūsų jau laukė gardžiai garuojantis afganiškas avienos plovas! Akimirkai sutrinku… Juk dabar ramadanas ir iki saulėlydžio valgyti musulmonams negalima, o lauke dar šviesu!

Bamijano afganai pro ūsą šypsosi, bet mano pastabų nekomentuoja. Akimirką palaukiu, kol vietiniai pradės valgyti, ir maistą ragauju aš. Matau, jog visi dairosi per petį į prie lango budintį kavinės savininką. Matyt, jei čia užsuktų talibai, būtų visiems riesta...

Niekur kitur Afganistane nebuvau matęs tiek daug karą žaidžiančių vaikų. Nors ginklai žaisliniai, bet viens į kitą šaudančių vaikų vaizdai atrodė kraupiai.

Akimirką pagalvoju, kad ta legenda apie „netikrus“ Bamijano musulmonus turbūt yra ne iš piršto laužta. Iš kitos pusės, didžioji dauguma afganų yra pavargę nuo absurdiškų Talibano taisyklių ir, jei įmanoma, stengiasi jų nesilaikyti. Viena iš keisčiausių - draudimas klausytis muzikos - apeinama labai paprastai. 

Važiuojant muzika klausoma visu garsu, o keleiviai įsijautę dainuoja, bet privažiavus Talibano kontrolės punktą muzikos grotuvas išjungiamas", - pasakoja keliautojas.

Temstant taksi pasiekia Bamijaną. Akies krašteliu lietuvis dar spėja tolumoje pamatyti saulėlydžio raudonai nudažytą ir urvų išvarpytą garsiąją uolą. Ten pat šmėžuoja ir du dideli žmogaus siluetą primenantys šešėliai - Bamijano Budos.

Papuolė į tikrą peklą

„Nors pagal savo pirminį planą Afganistane neturėjau užsibūti ilgiau nei savaitę, bet pakerėtas begalinio afganų draugiškumo ir svetingumo pajutau, kad ir ši labai įdomi šalis tampa dar vienais mano namais, kurių nesinori palikti“, - pasakojimą tęsia lietuvis.

Žinodamas savo silpnybę įspūdingiems architektūriniams-religiniams statiniams, jis negalėjo praleisti progos aplankyti pačios gražiausios visame Afganistane Mėlynosios mečetės. Ji pastatyta visai netoli sienos su Uzbekistanu esančiame ir nuo Kabulo 430 kilometrų nutolusiame Mazari Šarifo mieste (išvertus - „šventojo kapas“).

„Dėl labai prastos būklės Kabulą ir šiaurinį Afganistano regioną jungiančios “automagistralės", praktiškai visi į Afganistano emyratą atvykę turistai bei turtingesni afganai renkasi patogesnį keliavimo būdą - vietinį skrydį tarp abiejų šalies didmiesčių.

Nors savo kabuliečių draugų ir buvau primygtinai atkalbinėjamas nieku gyvu nesirinkti beveik pusę paros trunkančios kelionės sausuma, nes neva tik vietiniai ją gali ištverti, tačiau likau principingas ir laikiausi savo pirminio plano - keliauti tiktai žemės transportu.

Visokių kelių Azijoje buvau matęs, bet kad šįkart papulsiu į tokią peklą, tikrai nesapnavau. Nuo akmenimis grįstos „autostrados“ sėdimąją pradėjo skaudėti jau po pusvalandžio.

Netrukus pavasariškai žydintys Afganistano slėniai liko už nugaros ir snieguotais kalnų keliais pradėjome kopti į viršų. Kai automobilis dugnu pradėjo braukti pažliugusį sniegą, pradėjau šiek tiek nerimauti. Netrukus supratau, kad ne be reikalo. Šiaip ne taip ropodamas serpantinu aukštyn grandinėmis ant ratų „puoštas“ taksi užlipo į beveik 4 kilometrų aukštyje esančią automagistralės viršūnę ir strigo milžiniškoje spūstyje. Labai ilgam...

Kartu su dar keliais tūkstančiais beviltiškai pypenančių transporto priemonių ir jose įkalintų afganų šeimų su kūdikiais ir senoliais. Štai tokia eilinių sunkaus gyvenimo ir karo užgrūdintų afganų kasdienybė...

Paryčiais išsilaisvinus iš sniego, šalčio ir tamsos gniaužtų, likusi kelionės dalis iki Mazari Šarifo buvo pakenčiama", - kelionės detalėmis dalijasi lietuvis.

Ginkluota palyda

Pasak jo, Talibano valdomame Afganistane į šalį atvykusiems turistams galioja keletas įdomių taisyklių. Viena iš pagrindinių - pervažiavęs į naują šalies provinciją, jis turėdavo prisiregistruoti vietiniame „turizmo departamente“, kur barzdotiems ir įtariems dėdėms reikėdavo pristatyti savo kelionės planą ir tuomet gaudavo paštunų kalba išrašytą leidimą.

„Tik šįkart viskas buvo šiek tiek įdomiau. Sužinojau, kad vienas iš mano norimų aplankyti objektų yra labai konservatyvioje ir užsieniečių retai lankomoje gyvenvietėje. Todėl man bus priskirtas ginkluotas apsauginis.

Netrukus su rašteliu rankoje buvau pasiųstas į kitoje gatvės pusėje, ištaigingame name, įsikūrusio ir už miesto apsaugą atsakingo talibų vado namus. Gausiai barzda apaugęs rūstokos išvaizdos talibas, pamatęs mane, nušvinta ir pagriebęs už rankos nutempia į savo namo viduje esantį vaikų žaidimo kambarį. „English, speak english“, - įbedęs pirštą į mane jis džiaugsmingai šaukia savo vaikams ir netrukus mane apspinta būrelis smalsių akių.

Bet kas gi čia? Gal papuoliau į kokį multikultūrinį vakarėlį? Berniukai pasidabinę „Nike“ ir „Adidas“ marškinėliais bei kepurėlėmis rankose nešioja amerikietiškų superherojų plastikines statulėles, o mergaitės išsipuošusios kaip mažos indės. Net ir raudoni taškiukai ant kaktų priklijuoti!

Pasirodo, Afganistane, net ir konservatyviose talibų šeimose, vaikai turi didelę laisvę pasirinkti, kuom būti. Tik vyresniame amžiuje įsijungia griežtos islamo taisyklės ir visos tos laisvės baigiasi...

Netrukus pro duris įgriūna jaunas barzdotas vyrukas. „Mudžahedin security“ - besdamas pirštu į jį griausmingai sušunka talibų vadas. Dar po akimirkos jis duoda komandą savo mažiausiam sūnui ir vaikas iš metalinės spintos ištraukia kalašnikovo automatą, kurį vos sugeba panešti. Likusi mano dienos dalis prabėgo sekiojant iš paskos išdidžiai pro žmonių minias žingsniuojantį mudžahediną Kalidą, nešiną ant peties pakabintu kalašnikovu..." - įspūdžiais iš Afganistano dalijasi lietuvis.

„Stebuklingi“ islamiški žodeliai

Prieš vykdamas į Afganistano pietuose esantį Kandaharą V. Visockas sulaukė kaip niekad daug perspėjimų būti budriam ir atsargiam bei į šį miestą keliauti tik lydimam vietinio gido.

Dėl savo religinės ir istorinės reikšmės būtent Kandaharas, o ne Kabulas yra faktinė Afganistaną valdančio Talibano režimo sostinė ir sykiu pats konservatyviausias šalies miestas.

"Keliaudamas į Kabulo autobusų stotį širdyje jaučiausi ramus. Juk aš tiems žmonėms nieko blogo nesu padaręs, tad kodėl turėčiau jų bijoti?

Tiesa, pirmas iššūkis laukė dar nepasiekus Kandaharo. Atvykęs į stotį pamačiau, kad didžioji dalis autobuso keleivių yra ginkluoti talibų kovotojai, o aš vienintelis kartu su jais keliaujantis užsienietis.

Vos tik pajudėjus autobusui pastebėjau, kad keletas kalašnikovais „pasipuošusių“ bendrakeleivių nerimastingai į mane žvilgčioja ir kažką aktyviai tarpusavyje diskutuoja. Keliaudamas Azijoje išmokau jausti aplink mane esančių vietinių žmonių nuotaikas ir, jei kažkas negerai, nelaukdavau, kol situacija taps nekontroliuojama. Kadangi jau turėjau šiek tiek bendravimo praktikos ir su Talibano atstovais, žinojau, ką turiu pasakyti, kad juos nuraminčiau. Keletas „stebuklingų“ islamiškų žodelių - ir jų veiduose nušvito šypsenos", - prisimena lietuvis.

Pažintis su Kandaharu

V. Visockas pasakoja, kad Kandaharas, apgyvendintas puštunų etninės grupės žmonių, visada buvo Afganistano kovų už laisvę ir stiprybės simbolis. Būtent iš Kandaharo kilęs Ahmad Shah Durrani laikomas Afganistano valstybės įkūrėju ir pirmuoju šiuolaikinio Afganistano valdovu. 18 amžiuje jis suvienijo skirtingas puštunų gentis ir įkūrė Afganistano imperiją su sostine Kandaharu.

Jo valdymas žymėjo Afganistano, kaip vientisos valstybės, pradžią. Sovietų invazijos laikotarpiu Kandaharas tapo vienu iš pagrindinių pasipriešinimo centrų - Afganistano žmonės nenorėjo atiduoti rusams savo istorinės sostinės ir už ją aršiai kovojo. Tai buvo vienas iš kruviniausių laikotarpių šiuolaikinio Afganistano istorijoje.

Kandahare ir jo apylinkėse bombarduojant sovietų armijai žuvo dešimtys tūkstančių civilių gyventojų, dar šimtai tūkstančių buvo priversti bėgti į kaimyninius Pakistaną ir Iraną, o miestas buvo beveik sugriautas.

Talibanas susikūrė 1994 m. Kandahare, po sovietų karo ir šalies pilietinio chaoso. Judėjimą pradėjo religinių mokyklų (madrasų) studentai - daugiausia puštunai, siekę įvesti griežtą islamo tvarką, saugumą ir stabilumą. Pirmasis ir įkūrimo metu pagrindinis vadovas buvo Mula Muhammadas Omaras, buvęs modžahedas. Jis tapo dvasiniu Talibano lyderiu ir įkūrė Islamo Emyratą Afganistane.

2001 m. JAV vadovaujama koalicija įsiveržė į Afganistaną po rugsėjo 11-osios išpuolių, siekdama nuversti Talibaną, kuris slėpė „al-Qaeda“ lyderius. Kandaharas, Talibano gimtinė ir simbolinis centras, buvo vienas pagrindinių taikinių.

Gruodžio pradžioje 2001 m. Kandaharas krito - Talibanas atsitraukė, o JAV ir jų sąjungininkai įkūrė karinę bazę. Miestas liko svarbi konflikto zona, kur dažnai vyko kovos tarp NATO pajėgų ir Talibano sukilėlių iki pat amerikiečių pasitraukimo 2021 m.

"Mano pažintis su Kandaharu prasidėjo ne itin jaukiai. Niekur kitur Afganistane nebuvau matęs tiek daug karą žaidžiančių vaikų. Nors ginklai žaisliniai, bet viens į kitą šaudančių vaikų vaizdai atrodė kraupiai.

Žinau, kad turėjau eiti prisiregistruoti į vietinį turizmo departamentą, kur man būtų paskirtas ginkluotas apsauginis, bet šįkart nusprendžiu miestą tyrinėti savarankiškai.

Iškart skubu prie paties svarbiausio Kandaharo lankytino objekto - Afganistano „tėvo“ Ahmad Shah Durrani mauzoliejaus. Šis išskirtinės išvaizdos pastatas iš tolo traukia akį. Netrukus mano pasirodymas šioje afganams šventoje vietoje sulaukia dėmesio. Prie manęs prieina vis daugiau vietinių žmonių ir klausia, iš kur esu atvykęs bei kokia mano religija. Komunikacija sudėtinga, nes vyresni žmonės nešneka angliškai, todėl esu paprašomas kartu keliauti į šalia esantį parkelį, kur matau besibūriuojantį vietinį jaunimą", - prisiminimais dalijasi keliautojas.

Jam teko ilgai pasakoti vietiniams, iš kur atvykęs, kokia jo religija ir t. t. Lietuvis iki šiol prisimena, kokie buvo nepatiklūs aplinkinių veidai, kai išgirdo, jog jis ne musulmonas.

„Nors ir nesu labai pamaldus krikščionis, tačiau prieš vykdamas į Afganistaną buvau tvirtai nusprendęs neslėpti savo religijos. Nors ir šautuvą į galvą įrems, vis tiek sakysiu, jog esu krikščionis. Nes ko žmogus būtų vertas, jei lengvai galėtų atsisakyti savo tautinės ar religinės tapatybės. Ir, manau, afganams to aiškinti nereikia, nes jie patys už tai sunkiai kovojo“, - įsitikinęs lietuvis.

Ir jis neklysta, nes po atviro pokalbio ore tvyrojusi įtampa galiausiai atlėgsta ir žmonių veiduose pasirodo šypsenos. Niekas jau nieko nebeklausinėja, žmonės rikiuojasi į eilę, kad kartu nusifotografuotų.

Primityvios sąlygos

V. Visockas atviras - keliaujant po Afganistaną nuolatos širdį draskė gausybė išmaldos prašančių vaikų ir moterų.

"Ištisus dešimtmečius šalį varginę karai milijonus afganų nubloškė į skurdo liūną, iš kurio negali išsikapstyti ištisos žmonių kartos. 2021 m. Talibanui užėmus valdžią Afganistane, pabėgėlių krizė dar labiau paaštrėjo. Vakarų remiamos vyriausybės pareigūnai ir tarnautojai neteko darbo ir, bijodami Talibano persekiojimo, su šeimomis buvo priversti bėgti į užsienį arba slėptis pabėgėlių stovyklose. Moterims apskritai buvo uždrausta dirbti, todėl daugybė jų, neturėdamos kitos išeities, buvo priverstos gatvėje prašyti išmaldos.

Keliaudamas po Aziją niekad nelikdavau abejingas vargo ištiktų žmonių kančioms ir visad stengdavausi paremti išmaldos prašančius. Todėl iš žmogaus teisių aktyvistės Cidjy sulaukęs kvietimo aplankyti netoli Kandaharo esančią pabėgėlių stovyklą ir paremti žmones maistu, nedvejodamas sutikau.

Turbūt kiekvienas yra matęs reportažus su nelaimės ištiktais žmonėmis iš karo nuniokotų tolimų kraštų, tačiau ekrane matomi vaizdai nė iš tolo negali perteikti to tikro žmonių vargo ir skausmo, kurį gyvai pajauti tik pats atsidūręs šalia jų", - pasakoja lietuvis.

Pasak jo, milijonai afganų, gyvendami labai primityviomis sąlygomis iš šiukšlių suręstose palapinėse, iš paskutiniųjų stengiasi gauti bent kažkokį prastai apmokamą darbą ir sunkiai jį dirba tik tam, kad galėtų išmaitinti savo šeimą.

Dėl užteršto vandens ir vaikams nepakeliamų gyvenimo sąlygų daugybė pabėgėlių šeimų netenka savo atžalų.

Gera būti vieninteliu Vakarų pasaulio turistu Afganistano mieste - visi tave kviečia į savo kavines ir parduotuves, vaišina.

„Pasaulis nėra visiems vienodai teisingas. Lietuviškas pasas man suteikia galimybę kiaurai nardyti po visą pasaulį. Savo kelionių metu dažnai gyvenu primityviomis sąlygomis palapinėje, kartais kelias dienas nebūna galimybės nusiprausti ir dažnai tenka valgyti abejotinos kokybės maistą.

Tačiau man viso labo tai tik pramoga - panorėjęs, bet kurią akimirką galiu sugrįžti į patogų, saugų ir sotų gyvenimą.

O milijonai pasaulio žmonių visam gyvenimui taip ir lieka įkalinti skurde be galimybės kažką pakeisti, nes gimė ne toje šalyje, ne toje sistemoje ar ne tame socialiniame sluoksnyje.

Dažnai per žinias girdime reportažus apie minias pabėgėlių, bandančių pralaužti mūsų valstybę saugančią spygliuotą tvorą, ir viskas, ką sugebame pasakyti - tai „niekšai, murziai, netikėliai“. Tuos likimo nuskriaustus žmones iš anksto nuteisiame net nežinodami jų gyvenimo istorijų…" - samprotauja V. Visockas.

Dužo visi mitai

Kai įpusėjo ketvirta vizito Afganistane savaitė, lietuvis sakė net pats nepajutęs, kaip ši vakariečių nepelnytai nuvertinta šalis tapo tarsi antraisiais namais. Jau nebetrikdė aplink nuolatos zujantys bei viską akylai stebintys iki dantų ginkluoti Talibano kovotojai, nebekėlė streso ir mums neįprastas islamiškas Afganistano didmiesčių chaosas. Naktinių Kandaharo gatvių tyrinėjimas tapo toks pats jaukus, kaip ir romantiškas pasisėdėjimas Vilniaus senamiestyje.

„Gera būti vieninteliu Vakarų pasaulio turistu Afganistano mieste - visi tave kviečia į savo kavines ir parduotuves, vaišina. Prie tokio patogaus gyvenimo galima ir priprasti, tačiau turistinė Afganistano viza suteikia galimybę tyrinėti šią įdomią šalį tik vieną mėnesį, todėl turėjau judėti toliau. Paskutinė mano numatyta stotelė Afganistane - netoli sienos su Iranu esantis įspūdingą istoriją turintis Herato miestas“, - pasakoja V. Visockas.

Senovėje Heratas buvo vienas pagrindinių Šilko kelio miestų. Pro jį keliavo karavanai, nešantys prabangias prekes: šilką, prieskonius, brangakmenius, arbatą, taip pat - idėjas ir religijas. Dėl šios priežasties Heratas visada buvo multikultūrinis - jame gyveno visų aplinkinių tautų atstovai ir net italų bei kinų pirklių bendruomenės.

„Atvykęs į Heratą pasijutau lyg nukeliavęs kelis šimtmečius atgal į viduramžius. Nors Heratas laikomas vienu iš moderniausių ir liberaliausių Afganistano miestų, tačiau senovinio stiliaus senamiesčio gatvelės, archajiški pastatų fasadai ir lyg iš praeities atkeliavę gatvės prekeiviai paliko mane be žado - dažnai net nespėdavau sukioti telefono objektyvo, kad pagaučiau vienas už kitą įspūdingesnius kadrus. Atsisveikinimas su Afganistanu ir jo žmonėmis buvo jaukus ir pilnas įspūdžių.

Kartais žiniasklaidoje galima perskaityti buvusių Afganistano karų veteranų prisiminimus: kaip jiems buvo baisu, sunku ir pavojinga Afganistane. Gaila, kad žmonės net nematę tikrojo taikaus Afganistano formuoja prastą viešą nuomonę apie šią vieną iš įdomiausių Azijos šalių.

Tokių blogų pasakojimų prisiskaitęs ir aš keliavau į Afganistaną su didžiule nežinomybe. Tačiau per šį mėnesį dužo visi mitai apie neva blogus Afganistano žmones.

Jokioje kitoje pasaulio valstybėje nesulaukiau tiek daug teigiamo dėmesio ir tokio svetingumo kaip Afganistane. Retai kurioje šalyje mačiau tiek daug linksmų, energingų ir optimistiškai nusiteikusių žmonių.

Aišku, nėra Afganistane viskas gerai - dėl absurdiškų ir archajiškų taisyklių moterys ir vaikai ten nepelnytai kenčia. Bet savo kailiu patyriau, jog su Afganistano žmonėmis galima diskutuoti apie žmogaus teises ir toleranciją, todėl tikiu, kad ir šioje srityje su laiku ateis pokyčiai", - pasakojimą apie Afganistaną baigia keliautojas.

Jo manymu, Afganistanas su savo neįtikėtinu svetingumu ir gausybe neatrastų lobių lengvai galėtų tapti viena iš populiariausių turistinių krypčių pasaulyje, tačiau masinis turizmas autentišką šios šalies kultūrą nuniokotų ne ką mažiau, nei dešimtmečius ją varginę karai.

„Todėl tegu Afganistanas lieka tai nedidelei saujelei tikrųjų keliautojų, kurie sugebės giliau pajausti šią nuostabią šalį ir jos žmones“, - reziumuoja V. Visockas.