Neatsitiktinai pastaraisiais metais antra didžiausia žiūrovų grupė pagal amžių yra 25–34 m. lankytojai. Retesni teatre gimnazistai ar studentai, bet teatras sudomina ir juos, pavyzdžiui, šį rudenį premjerą šventusi Lauros Kutkaitės režisuota „Milena“ patraukė ne vieną, mokykloje atradusį ir pamėgusį F. Kafką.
Šio rašytojo pavardę galima sutikti vyresniųjų klasių mokiniams rekomenduojamos literatūros sąraše, tad ji veikia kaip magnetas, o pats spektaklis, kaip pasakojo kalbinti gimnazistai, palieka įspūdį ir norą vėl grįžti į teatrą.
Spektaklio „Milena“ pavadinimas nurodo į neeilinę asmenybę. Milena Jesenská (1896–1944) – ryški tarpukario čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, rezistencijos kovotoja, aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje ir už savo veiklą 1939 m. buvo įkalinta, o 1944 m. Ravensbriuko koncentracijos stovykloje mirė.
Nepaisant savo asmenybės svarumo, tarptautinėje erdvėje M. Jesenská dažniausiai sumažinama iki F. Kafkos moters įvardijimo. Jųdviejų pažintis prasidėjo jai pasisiūlius išversti F. Kafkos „Pražuvėlį“. Vertėjos ir rašytojo korespondencija netruko tapti itin asmeniška.
Susirašinėjimas tęsėsi 1920 m. balandį–lapkritį, per šį laiką F. Kafka ir M. Jesenská gyvai susitiko dukart. Išliko tik F. Kafkos laiškai. Spektaklio pristatyme minima, kad „Milena“ nepretenduoja rekonstruoti Milenos ir Kafkos ryšio ar pristatyti dokumentinį Milenos portretą – jis siekia šį ryšį permąstyti atliekant savotišką teatrinę fragmentų „redakciją“.
F. Kafkos kūriniai skaitomi, juos galima rasti ir vyresnių klasių mokiniams rekomenduojamos literatūros sąrašuose, tad nieko keisto ir tai, kad „Milenos“ žiūrovų gretose nemažai itin jaunų veidų.
Pakalbinus spektaklį žiūrėjusius skirtingų Klaipėdos gimnazijų vyresnių klasių mokinius aiškėja, kad net jei teatras nėra įprastas laisvalaikio leidimo būdas – apsilankymas „Milenoje“ paliko gerą įspūdį. Mokiniai taip pat minėjo, kad juos domintų spektakliai, nagrinėjantys įvairias istorines temas, interpretuojantys mokykloje skaitomus klasikos kūrinius ar pristatantys ryškias istorines asmenybes.
„Teatre lankausi labai retai, dauguma ilgų spektaklių nevilioja ir šiaip dažnai stabdo laiko trūkumas. Po „Milenos“ su drauge likome šokiruoti – labai patiko specialūs efektai, istorijos pasakojimas su visais laiškais, aktorių vaidmenys (nors jos visos buvo tas pats žmogus, jos atskleidė save labai skirtingai ir tokia harmonija labai man patiko). Manau, būtų labai naudinga teatre pamatyti istorijos temas, tai atskleistų mokiniams kitokį medžiagos įsisavinimo metodą.
Kalbu iš patirties. „Milena“ neatsibodo, nesinorėjo pertraukos. Taigi, jei istorijos temas galėtume įdomiai perteikti spektakliuose, mokinių efektyvumas tikrai didės. Dar būtų įdomu pamatyti spektaklių, susijusių su istoriniais herojais pvz.: Anna Frank ar Rosa Park, gal net princese Diana ar Marilyn Monroe.“ (Gustas, 11 kl., Klaipėdos universiteto ,,Žemynos“ gimnazija)
„Teatre dažnai lankytis netenka. Dažniausiai būnu užsikrovusi mokykliniais darbais arba nusprendžiu kažkiek pataupyti savo pinigus. Taip pat gana retai būna spektaklių, kurie pakankamai sudomintų. Bilietai į spektaklį ,,Milena“ buvo gimtadienio dovana. Galvojau, kad tai bus primityvus, atpasakojimo tipo spektaklis – smarkiai klydau. Tokio tipo bei siužeto spektaklį mačiau pirmą kartą.
Jis buvo ir juokingas, ir liūdnas, atrodo, žiūrėdama jį nesupratau, kokią emociją turėčiau jausti. Labiausiai įstrigo laiškų ir Milenos tarpusavio santykių su Kafka įkomponavimas. Draugams jį rekomenduočiau dėl mišrių emocijų bei, žinoma, humoro. Dar nesu skaičiusi Kafkos kūrybos, tačiau žinau jo svarbą XX a. literatūrai. Prieš spektaklį įsivaizdavau Kafką kitaip, negu išėjusi iš teatro salės. Kai kurie jo laiškai Milenai man pasirodė neadekvatūs (nors suvokiu, kad šitos informacijos pasaulis pamatyti neturėjo).
Manau, kad spektakliu Kafka išties buvo nuvainikuotas. Perskaityti literatūros kūrinį ir jį pamatyti ant scenos yra du labai skirtingi, bet vienodai svarbūs dalykai. Mano nuomone, tai leidžia pamatyti kūrinį iš kitokios perspektyvos bei palikti daugiau vietos interpretacijai. Labai norėčiau spektaklio forma pamatyti Oskaro Vaildo kūrinį „Doriano Grėjaus portretas.“ (Greta, 11 kl., Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazija)
„Dažnai teatre nesilankau, neturiu galimybės ir laiko. Pasirinkau pamatyti „Mileną“, kadangi teko skaityti kelis Kafkos kūrinius, tad pamaniau, jog būtų įdomų pamatyti, kaip apie jį papasakos Klaipėdos dramos teatras, nuomonės apie Kafką jis nepakeitė. Norėčiau scenoje pamatyti tai, ką mokomės per istorijos pamokas, kas yra literatūros privalomųjų kūrinių sąraše.
Tai būtų įdomu ir naudinga, nes taip galima žymiai lengviau įsigilinti į kūrinio ar temos esmę, lengviau ją suprasti ir įsivaizduoti. Man asmeniškai būtų labai įdomu žymių rašytojų ir jų kūrinių inscenizacijos.“ (Emilė, 11 kl., Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazija)
„Teatre lankausi retai, bet kai lankausi, dažniausiai lieka geri įspūdžiai. Teatras man patinka, bet labiau dėl pačios jo patirties ir atmosferos, o ne dėl žiūrimo spektaklio. Į „Mileną“ pakvietė mergina, spektaklis patiko, labiausiai dėl juokingų momentų, kurių ten buvo nemažai, bet taip pat ir dėl viso savo siužeto. Labiausiai įstrigo scena, kuomet imamas interviu iš psichologės – labai juokinga.“ (Mindaugas, 11 kl., Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija)
„Teatre lankausi dažnai, esu buvusi beveik visuose spektakliuose. „Milena“ man patiko. F. Kafkai jaučiu simpatiją, tarp visų nusipelniusių rašytojų jis man atrodo labai artimas ir pažįstamas. Teatras atskleidė ne itin patrauklią rašytojo pusę, tačiau mano žavesio Kafka jis nesumenkino. Bilietus į šį spektaklį dovanojau ir keliems draugams, pamaniau, jog jis bus jiems įdomus.
Manau, kad aktualu ir svarbu tai, ką mokomės mokykloje, pamatyti scenoje. Esu tikra, jog daugelis tam tikrą dalyką pamatę teatro scenoje įsimins jį ilgiau nei vien apie jį paskaitę. Manau, kad jei teatre rodoma kokia nors tema, aptariama ir literatūros privalomųjų kūrinių sąrašo knygose, tai tikrai galėtų tapti lietuvių kalbos egzamino kontekstu.
Deja, kiek esu mačiusi spektaklių, tik keli jų tiktų būti naudojami kaip pavyzdys. Ateityje norėčiau pamatyti klasikinių kūrinių: Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, A. Škėmos „Balta drobulė“, ypač A. Kamiu „Svetimas“ ar ,,Maras“ inscenizacijas.“ (Otilija, 11 kl., Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija)
Tarp teatrą pasiekusių žiūrovų atsiliepimų apie „Mileną“ išsiskyrė ir Alinos Paulauskaitės-Melnikavičienės pasidalinimas, moteris minėjo studijavusi vokiečių filologiją, o F. Kafka – jai brangus rašytojas, tad į spektaklį atėjo su nemažu vidiniu bagažu, „Kafka, kiek teko matyti lietuvių statomuose spektakliuose jo kūrinių motyvais, atskleidžiamas kaip labai sudėtinga asmenybė, spektakliai persunkti daug dviprasmybių, gilių minčių, daug rekvizitų, sunkumo, kažkokio nepaaiškinamo jo asmenybės neliečiamumo ir nesuvokiamumo, kuris lydi ir po spektaklio.
„Milenoje“ – minimalistinė scenografija, o F. Kafka per šešias Milenos Jesenskos asmenybės interpretacijas labiau žemiškas, paaiškinamas, labiau apčiuopiamas, man – labiau artimas. Po spektaklio – minčių daug, bet nebėra to keisto sunkumo ir nepaaiškinamo nesuvokiamumo jausmo.
Bežiūrint spektaklį kilo ir nemažai vidinių klausimų – gal jo unikalių kūrinių (nuo „Metamorfozės“ iki „Proceso“ ar „Pilies“) mūzos, atspindys, o gal ir jo paties stiprioji pusė yra mums nežinomos moterys“.
A. Paulauskaitė-Melnikavičienė yra viena iš Vaikų ugdymo akademijos bendrakūrėjų, tad teatrą priima ne tik kaip laisvalaikį, bet ir kaip vieną iš ugdymą praturtinančių terpių. Šiais metais akademijos mokiniai mezgė pažintį su teatru, jo erdvėmis, veiklos specifika, padedami vienos iš teatro aktorių kuria savo spektaklį.
A. Paulauskaitė-Melnikavičienė įsitikinusi, kad ankstyva pažintis su teatru vaikams naudinga, kaip ir su kitomis kūrybinėmis veiklomis – tai lavina svarbias kompetencijas, būtinas sėkmingo žmogaus gyvenime – nuo kūrybiškumo iki kritinio mąstymo.
Pašnekovės nuomone, teatro turinį pasitelkti galėtų būti naudinga su įvairių klasių mokiniais dirbantiems pedagogams, „Milenos“ atveju spektaklis, pasak moters, „tiek vyresniųjų klasių mokinį, tiek studentą, tiek bet kurios kartos atstovą, nors truputį susipažinusį su F. Kafkos asmenybe, paskatina pažvelgti kitu kampu ne tik į patį rašytoją bei jo kūrybą, bet ir apskritai pasidomėti tais, kurie buvo, yra ar bus šalia iškilių asmenybių (gal šalia jų – ne ką mažiau įdomūs, įspūdingi ir visuomeniškai stiprūs žmonės).
Spektaklis moko žiūrėjimo plačiau, plečia suvokimą ir skatina jo turinį interpretuoti įvairiausiais kampais per tolerancijos prizmę“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą