NASA aptiko Saulės sistemą supančią „ugnies sieną“: „Voyager 1“ siunčia nerimą keliančius duomenis

Kur baigiasi Saulės sistema

Ar kada nors susimąstėte, kur baigiasi Saulės sistema? Vieni mano, kad ji baigiasi už Neptūno, kiti – kad kažkur toli Oorto debesyje, kur „miega“ kometos. 

Tačiau NASA pasirinko įdomesnį apibrėžimą: „Taškas, kuriame saulės vėjas praranda jėgą ir prasideda tarpžvaigždinė erdvė. Šis taškas vadinamas helio pauze“.

Saulė nuolat skleidžia įkrautų dalelių srautą – saulės vėją, kuris aplink Saulės sistemą suformuoja burbulą, vadinamą helio sfera. Joje mes tarsi esame saugomi Saulės. 

Tačiau už jos ribų prasideda kitas pasaulis: erdvė, kurioje galioja kiti dėsniai, kitokia radiacija ir kiti magnetiniai laukai. Būtent ten, prie saulės ir tarpžvaigždinio vėjo ribos, pasiekė „Voyager“ zondai.

Viduje 50 000 laipsnių „ugnies sienos“

Ir tik po to, kai zondai kirto helio pauzę, įvyko kažkas visiškai netikėta. „Voyager 1“ pirmasis kirto šią ribą. Po šešerių metų jį pasivijo „Voyager 2“. 

Abiejų zondų, skirtingu laiku, perduotas tas pats pranešimas: jie praėjo per regioną, kuriame vyravo ekstremalios temperatūros – nuo 30 000 iki 50 000 °C. Šis regionas buvo toks karštas, kad jį pavadino „ugnies siena“.

„Kai tai pirmą kartą pastebėjo „Voyager 1“, mokslininkai turėjo tik vieną magnetinių laukų duomenų imtį ir negalėjo tvirtai pasakyti, ar stebimas išlyginimas buvo būdingas visai išorinei zonai, ar tai buvo tik atsitiktinis sutapimas. 

Voyager 2 magnetometro stebėjimai patvirtino Voyager 1 išvadas ir parodė, kad du magnetiniai laukai iš tiesų yra išlyginti“, – teigė NASA.

Tai nereiškia, kad zondas užsidegė ar praėjo per tikrą krosnį (ypač atsižvelgiant į tai, kad neseniai NASA pavyko „atgaivinti“ Voyager 1). Reikalas tas, kad ši „siena“ nėra kieta ar degi. Tai yra sritis, kurioje yra didelė koncentracija superenergetinių dalelių, kurių tankis yra toks mažas, kad šiluma netgi neperduodama įprastu būdu.

Vis dėlto reiškinys pasirodė toks netikėtas ir ekstremalus, kad mokslininkai uždavė sau klausimą – kaip tai galėjo nepastebėti per dešimtmečius?

Tarsi aukštos temperatūros nebūtų pakakę, „Voyager“ atnešė dar vieną stulbinantį atradimą. Praėjus pro šią „sieną“, jutikliai pradėjo fiksuoti tarpžvaigždinės erdvės magnetinio lauko elgesį.

Ir čia įvyko tikras atradimas: išorinis laukas pasirodė esąs suderintas su vidiniu helioferos magnetiniu lauku. Iki tol buvo manoma, kad „išorėje“ veikia visiškai kitokie dėsniai, nesusiję su Saulės įtaka.