Nesikeik – tai negražu, nesiginčyk, kai nesutinki, nusileisk mažesniems / vyresniems – taip reikia, neišsidirbinėk, neišsišok, mokykis kantrybės, visada būk paklusnus. O religija dar mokė „atsukti kitą žandą“ skriaudėjui.
Ir mes stengėmės, visada stengėmės ir vykdėme tuos nurodymus. Dauguma kentėjo visokius nemalonumus, kuriems užteko vaikiškų jėgų. Mainais už kvailą „auklėtojų“ pagyrimą mes gyvenime kaip visi, stengdamiesi visiems įtikti, kartu išsižadėdami savęs. Ir tą pasaulėžiūrą, tą visišką elementarių dalykų nesupratimą mes atsinešėme į suaugusiųjų gyvenimą.
Nedidelė dalis žmonių sugebėjo laiku atpažinti primestinę, beprasmišką apgaulę nuo tiesos, suprato esmę ir nustojo galvoti kolektyviai, kaip banda, prisiėmė atsakomybę už savo likimą, pradėjo rūpintis savimi ir savo gyvenimu.
O likusieji, kurie augo pagal principą „gyvenk kaip visi, kaip teisinga , ir viskas susitvarkys“, užaugo, suprato, kad niekas apskritai nesusitvarko, susipainiojo, nugrimzdo į depresiją, praradę save, savo individualybę ir savo laimę, taip ir nesupratę, kas atsitiko.
Nereikia bijoti pasakyti „ne“
Taip, tiems, kurie valdo pasaulį, patogu smerkti sveiką egoizmą, garbėtrošką, priskirti šias savybes prie netoleruotinų žmogaus bruožų, taip pat skatinti ir aukštinti nemąstančiųjų paklusnumą, aukojimąsi ir geležinę kantrybę, kuri nedaro mūsų laimingais žmonėmis.
Negalima bijoti pasakyti žodžio „ne“, jeigu jūs kažko nenorite. Neverta jaustis nepatogiai atsisakius ką nors padaryti, kas jums nepatinka, – nei namuose, nei gatvėje, nei darbe, nei šeimoje.
Žmonės, nuolat pataikaujantys viešajai nuomonei, bijantys ką nors įskaudinti, nesugebantys atsisakyti, visada būna patys nelaimingiausi, nes elgdamiesi taip, kaip nori kiti, jie pamažu praranda save kaip asmenybę. Jie praranda galimybę realizuoti save ir gyventi visavertį, įdomų, laimingą gyvenimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą