„Nešvilpauk namuose – pinigų nebus“: iš kur atsirado prietaras apie pinigus?

Pasirodo, šio papročio istorija kur kas žemiškesnė, nei gali pasirodyti. Jis susiformavo iš senų buitinių įsitikinimų, liaudies tikėjimų ir žmonių bandymo įprastus nemalonius reiškinius paaiškinti mistinėmis priežastimis.

Kodėl namuose negalima švilpti?

Tradicinėje kultūroje švilpimas gyvenamojoje erdvėje dažnai buvo laikomas nepageidaujamu garsu. Buvo tikima, kad jis gali pritraukti piktąsias dvasias, atbaidyti sėkmę ar sutrikdyti namų ramybę.

Ypač neigiamai į švilpimą žiūrėta vakare ir naktį. Seniau namai buvo poilsio ir šeimos gyvenimo vieta, todėl garsus švilpimas be priežasties galėjo būti laikomas netinkamu elgesiu.

Ilgainiui buitinis draudimas įgavo mistinį paaiškinimą: esą švilpdamas žmogus tarsi „išpučia“ iš namų gerovę.

Taip ir įsitvirtino gerai žinomas posakis: „Nešvilpauk namuose – pinigų nebus.“

Iš kur atsirado posakis „pinigų nebus“?

Šis prietaras neturi vieno konkretaus autoriaus ar tiksliai nustatytos atsiradimo datos. Jis formavosi palaipsniui ir buvo perduodamas iš kartos į kartą.

Vienas iš paplitusių paaiškinimų susijęs su pačiu švilpimo vaizdiniu. Oras išeina į išorę, todėl simboliškai kartu su juo iš namų esą „išeina“ ir turtas.

Tačiau egzistuoja ir praktiškesnis paaiškinimas. Senovėje švilpimas namuose galėjo būti siejamas su dykinėjimu. Žmogus, kuris vietoje darbo nuolat švilpavo, galėjo erzinti aplinkinius. Todėl perspėjimas „švilpausi – liksi be pinigų“ galėjo būti tiesiog būdas mokyti vaikus ir suaugusiuosius tvarkos bei darbštumo.

Švilpimas ir kiti „pinigų“ prietarai

Šis prietaras neegzistuoja vienas. Liaudies kultūroje buvo daugybė su pinigais ir namų buitimi susijusių taisyklių: nepalikti tuščių indų ant stalo, tam tikru metu neišnešti šiukšlių, kai kurių daiktų neperduoti per slenkstį, nedėti raktų ar galvos apdangalo ant stalo.

Vėliau atsirado ir daugybė šiuolaikinių „pinigų ritualų“. Vieni pataria tam tikru būdu laikyti banknotus, kiti – išdėlioti monetas kambario kampuose, treti finansinę sėkmę sieja su namų tvarkymu, savaitės dienomis ar net manikiūru.

Tačiau visa tai tėra prietarai. Nėra mokslinių įrodymų, kad švilpimas, šluota, piniginės vieta ar kiti panašūs ritualai galėtų padidinti arba sumažinti žmogaus pajamas.

Kodėl šis prietaras išliko iki šių dienų?

Nepaisant mokslinių įrodymų trūkumo, posakis „namuose nešvilpauk“ išliko iki šių dienų. Priežastis paprasta – trumpus liaudiškus posakius lengva įsiminti ir perduoti šeimoje.

Be to, daugelis prietarų turi racionalų pagrindą, kuris laikui bėgant tiesiog pasimiršta. Pavyzdžiui, draudimas garsiai švilpti namuose iš pradžių galėjo būti paprasčiausias raginimas elgtis tyliau, netrikdyti namiškių ir neerzinti aplinkinių.

O paaiškinimas apie pinigų praradimą buvo toks vaizdingas ir lengvai įsimenamas, kad ilgainiui virto savarankišku posakiu.

Ar iš tikrųjų galima švilpauti namuose?

Sveiko proto požiūriu – žinoma.

Pats švilpimas neturi jokios įtakos atlyginimui, santaupoms ar šeimos finansinei padėčiai. Jeigu žmogus mėgsta švilpauti melodijas, tai nereiškia, kad kartu su švilpimu iš namų dings gerovė.

Kur kas prasmingiau šį posakį vertinti kaip liaudies folkloro dalį, o ne privalomą gyvenimo taisyklę.

Gali būti, kad pirminė šio perspėjimo prasmė buvo daug paprastesnė: nedykynėk, neerzink aplinkinių ir gerbk savo namus. Tik vėliau buitinis pamokymas virto mistiniu perspėjimu apie prarastus pinigus.