Nuo šamanų ritualų iki dramaturgų varžybų: kaip buvo klojami teatro meno pamatai

Teatro ištakos

Etnografinių ir istorinių tyrinėjimų duomenimis prie pirmųjų „spektaklių" galima priskirti veiksmus, susijusius su animizmu ir magija. Tarp pirmykščių žmonių buvo paplitę apeiginiai vaidinimai, ir nors vaidybiniai ritualai buvo primityvūs (pavyzdžiui, žuvusio medžiotojo, nuskendusio žvejo apraudojimas, šokiai pasitinkant pavasarį), juose jau galima pastebėti būsimojo vyksmo, kuris vėliau bus pavadintas teatru, daigus.

O ar kada nors susimąstėte, ką reiškia žodis „teatras"? Jis, tai yra žodis „qeatron" (senovės graikų kalba), turi ne vieną reikšmę. Juo paprastai įvardijama erdvė arba pastato dalis, kurią užima kokio nors renginio žiūrovai, žiūrovų sambūris ir net visas pastatas, skirtas kokiems nors vaidinimams.

Senovės Graikijoje vaidinimai buvo rengiami po atviru dangumi. Vietos žiūrovams būdavo išdėstytos pusračiu, pakopomis, suskirstytos praėjimais, visai kaip šiuolaikiniuose stadionuose. Šiek tiek vėliau tokios vietos buvo pradėtos vadinti amfiteatru.

Teatras iš išorės ir iš vidaus

Graikiškas teatras susidėjo iš trijų dalių: vietos žiūrovams, „orchestra" ir „skene". Aktoriai ir choras pasirodydavo atviroje apvalioje suplūktoje aikštelėje amfiteatro papėdėje (orchestroje). Prieš žiūrovų vietas orchestros gale buvo statoma palapinė aktoriams persirengti ir rekvizitui sudėti - skena; iš pradžių ji pakeisdavo dekoracijas.

Abipus skenos, tarp orchestros ir žiūrovų vietų, buvo šoniniai įėjimai chorui ir aktoriams. 5 a.pr.m.e. ne tik Atėnuose, bet ir kituose miestuose vietoj palapinės atsirado stacionarus medinis pastatas, kurio fasadas su kolonomis atstodavo dekoraciją.

Helenizmo laikotarpiu tarp orchestros ir skenos pradėta statyti 1-3,5 m aukščio medinė (vėliau akmeninė) pakyla (proskenion) - dabartinės scenos prototipas. Ant proskenijo iš orchestros buvo perkeltas vaidinimas.

Taip pat veiksmo metu kaip pagalbines priemones pradėta aktyviai naudoti mašinas. Įdomiausia mašina - į sceną nuleisti dievams. Vėliau „deus ex machina" (lot. „dievas iš mašinos") reikš vienos ar kitos situacijos netikėtą pabaigą, įsijungus išoriniam, anksčiau nedalyvavusiam veiksniui. Buvo ir tokių įrenginių, kurie sukurdavo aktoriaus pasirodymo iš po žemės iliuziją: jie buvo vadinami pragaro laiptais.

Dramaturgų dvikovos

Teatras Senovės Graikijoje kilo iš vaisingumo dievui Dionisui pagerbti skirtų renginių. Didžiosios Dionisijos - taip buvo vadinamos tos visaliaudinės šventės - buvo švenčiamos kovo mėnesį. Pagerbimo metu dainuodavo berniukų choras, žmonės gerdavo vyną, pasirodydavo persirengėliai: Dioniso svita - bakchantės, satyrai, silenai.

Kitas dvi dienas vykdavo chorų varžybos prie Dioniso aukuro, juose dainuodavo suaugusieji, atstovaujantys 10 Atėnų bendruomenių sričių. O ketvirtąją šventės dieną prasidėdavo vaidinimų varžybos. Dramaturgai dvi dienas rungdavosi nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Tai buvo svarbiausia Didžiųjų Dionisijų dalis, jos kulminacija.

Antikinis repertuaras

Aristotelis rašo, kad iš ditirambų, tai yra, iš dainų, šlovinančių Dionisą, kilo graikų tragedija. Pirmosios tragedijos pasirodė Atėnuose VI a. pr.m.e. Aristotelio nuomone, tragedija kilo iš satyrų dramos (mitologinės tematikos spektaklis, jo chorą sudarydavo Dioniso palydovai satyrai). Manoma kad tragedijos žanro pradininkas yra poetas Arionas, gyvenęs Lesbo saloje. Jo kūriniais žavėjosi Ovidijus, bet mūsų laikų nepasiekė nė viena jo kūrybos eilutė. Komedijos kilo iš komiškų falinių dainų (skirtų vaisingumui aukštinti).

Pats žodis „komedija" (graikų kalba „komazein") reiškė „eiti eitynėse" - per derliaus šventę vykdavo persirengėlių eitynės. Antikos autorių pjesėse, kaip teigia Aristotelis, teorinio traktato apie dramą „Poetika" autorius, buvo atspindimi „geresnių negu dabar žmonių" charakteriai ir poelgiai. Tragedijų siužetai buvo pasiskolinami iš tolimos, net mistinės praeities, o komedijų siužetai būdavo skirti aštrioms socialinėms, kasdieninio gyvenimo temoms, išjuokdavo piliečių ydas, beje, ir politinių veikėjų.

Pjeses atrinkdavo archontai, tai yra, aukščiausi senovės Graikijos polių pareigūnai. Suteikiant autoriui teisę dalyvauti varžybose jam būdavo priskiriamas ir choras, vadovaujamas chorego, kuris privalėjo paruošti jį būsimam pasirodymui.

Ir aktorius -protagonistas, ir poetas - autorius, kaip ir visi likusieji spektalio dalyviai, turėjo priklausyti visateisių Atėnų piliečių luomui. Vergams ir moterims dalyvauti vaidinime būdavo draudžiama. Aktoriai taip pat buvo pasidaliję: komedijos atlikėjai niekada nedalyvaudavo tragedijų pastatymuose, o tragedijų aktoriai - komedijose.

Kadangi varžybose dalyvaudavo trys tragikai ir trys komikai, žiūrovams tekdavo per dvi paras pažiūrėti 15 pjesių- 9 tragedijas, 3 dramas ir 3 komedijas. Tokį „non stop" lėmė ir tai, kad antikinėse pjesėse buvo laikomasi vietos, laiko ir veiksmo vienybės principo, todėl vaidinimo nebuvo galima tiesiog nutraukti.

Didieji dramaturgai

Atėnų dramaturgijos klestėjimas yra susijęs su Sofoklio, Euripido, Aischilo, Aristofano vardais. Aischilas - vyriausias poetas. Jis pradėjo dalyvauti dramaturgų varžybose nuo 25 metų, bet pirmosios sėkmės sulaukė tik būdamas 40-ies. Vienais duomenimis jis paliko apie 70 pjesių, kitais - 90 dramos kūrinių, 13 kartų pelnė pirmąją vietą Atėnų varžybose.

Jaunesnysis Aischilo amžininkas - Sofoklis, išgarsėjęs pjesėmis „Karalius Edipas" ir „Antigonė". Psichologinės dramos pradininku senovės Graikijos scenoje tapo Euripidas, kuriam didelę šlovę pelnė tragedija „Medėja". Aristofanas - vienas didžiausių poetų, kūręs komedijas. Jam nebuvo nė 20 metų, kai jis pradėjo rašyti ir statyti savo pirmąsias pjeses. Garsiausios jo kūrybos komedijos, pasiekusios mūsų laikus ir net įtrauktos į kai kurių mokyklų programas - „Debesys" ir „Varlės".

Išskirtiniausi pasaulio teatrai

Klasikinio teatro paveldas - nemirtingas. Vis dėlto, norint būti aktualesniam ir arčiau žiūrovų, jam reikia šviežio kūrybinio žvilgsnio - ne tik režisierių, bet ir architektų.

„Seebühne", Bregenco festivalis (Austrija, Bregencas)

Plaukiojanti Bregenco festivalio operos scena yra pastatyta ant polių Bodeno ežere. Spektaklių metu ežeras tampa scenos erdvės tęsiniu. Pavyzdžiui, U.Džordano operos „Andrė Šenjė" pastatyme ežeras „atliko" vonios, kurioje buvo nužudytas Maratas, vaidmenį.

„Arena di Verona" (Italija,Verona)

Senovės romėnų amfiteatre, kuris yra trečiasis pagal dydį po Koliziejaus ir Kapujos, telpa iki 30 000 žiūrovų, bet šiuo metu įleidžiama ne daugiau kaip 15 000. Per 2000 metų istoriją statinys buvo naudojamas kaip gladiatorių kovų arena, cirkas, vertinamas kaip architektūros paminklas. Nuo 1913 metų čia reguliariai vyksta operos spektakliai. Apačioje žiūrovams yra pastatomos kėdės, bet galima įsitaisyti ir ant autentiškų akmeninių pakopų, ir tai atsieis pigiau.

„Auditorio de Tenerife" (Ispanija, Tenerifės Santa Krusas)

Futuristinis Santjago Kalatravos(Santiago Calatrava) kūrinys primena burinį laivą. Viduje yra dvi salės: didžioji simfoninė ir kamerinė. „Auditorijos" pasididžiavimas - milžiniški vargonai, kurio 3835 vamzdžiai išdėstyti iš abiejų parterio pusių. Garsas - sukrečiantis.

„Globe Theatre" (Didžioji Britanija, Londonas)

Šiuolaikinį teatro pastatą (1997 m.) architektai kūrė remdamiesi istorinėmis žiniomis apie Šekspyro „Globus": scena su apvaliu kiemu be stogo, apačioje - stovimos vietos, aplinkui - trys sėdimų vietų aukštai. Dėl išorinio panašumo su originalu naujasis pastatas „suvaidino" senojo vaidmenį britų serialo „Daktaras Kas" epizode „Šekspyro kodas".

„Oslo Opera-huzet" (Norvegija, Oslas)

Pastatas iš dalies yra vandenyje ir iš išorės primena ledkalnį. Stogas naudojamas kaip pasivaikščiojimo vieta. Tai vienas techniškai įmantriausių teatro pastatų: sceną sudaro 16 platformų, kurios gali judėti bet kuria kryptimi. Pagrindinę salę apšviečia 800 šviesos diodų sietynas, šviesą atspindi 5800 rankų darbo karuliai.

„Esplanade" (Singapūras)

Du žvynuoti kupolai dvyniai įlankoje atsirado 2002 m. Jie buvo lyginami ir su zefyrais, ir su papajomis, ir net su skruzdėdomis, kol pagaliau jiems prigijo „duriano" pavadinimas. Koncertų salės akustika yra laikoma viena geriausių pasaulyje.

„Le théâtre antique d'Orange" (Prancūzija, Oranžas)

Antikinis teatras Oranže - vienas geriausiai išsilaikiusių senovės romėnų teatrų. Keturių aukštų siena už scenos ir kalne iškirstas amfiteatras daro neišdildomą įspūdį. Nuo 1869 m. čia vykdavo festivalis „Romos šventės", Nuo 1902-ųjų jis pakeitė pavadinimą į „Chorégies d'Orange" ir tapo kasmetiniu. Šioje scenoje spindėjo Sara Bernar (Sarah Bernard) ir Monserat Kabaljė (Montserrat Caballe) .

„Dalhalla" (Švedija, Rotvikas)

Pirmosios trys teatro pavadinimo, skambančio panašiai kaip Valhala, raidės reiškia Dalarnos provinciją. Teatro aikštelė buvo įrengta 1993 metais buvusiose akmens skaldyklose, 60 m gylio karjere. Smaragdo spalvos ežeras su švariu geriamuoju vandeniu naudojamas kaip natūrali dekoracija. Akustika karjere ne blogesnė kaip solidžiuose Europos teatruose, čia aido praktiškai nėra. Kiekvieną vasarą teatre rodoma apie 20-30 spektaklių.

„Center for Performing Arts in Downtown Albany" (JAV, Olbanis (Niujorko valstija))

Žiūrint iš toliau, jį sunku atskirti nuo skulptūros. Pastatas primena pusę kiaušinio ant atramos. Po juo - 6 aukštai po žeme. Viduje yra dvi salės. Viena skirta kamerinės muzikos koncertams,kabaretui, paskaitoms ir multimedijų pristatymams, kita - koncertams ir muzikiniams spektakliams.

„Sydney Opera House" (Australija, Sidnėjus)

Pastato idėja architektui Jornui Utsonui (Jorn Utzon) atėjo į galvą, kai jis Sidnėjaus uoste pamatė gražiai išsidėsčiusią burlaivių grupę. Į įvairias puses nukreiptus stogo-burės šonus dengia daugiau kaip milijonas tviskančių keraminių plytelių. Kilus problemų dėl akustikos, viduje buvo įrengtos papildomos lubos.