Pasidalijo keturių regionų šventiniais valgiais: Suvalkijoje kūčiukus verda, o Žemaitijoje neapsieinama be kastinio

 Atsako vaistininkai iš Telšių, Marijampolės, Panevėžio ir Druskininkų.

Žemaitija

„Gintarinės vaistinės“ vaistininko iš Telšių Kęstučio Beržinio teigimu, šventas žemaičių patiekalas ne tik Kalėdoms, bet ir kitoms šventėms yra kastinys su bulvėmis.

Ant žemaitiško Kūčių stalo dažnai būna ir kanapinė arba spirginė, taip pat iki rusvumo pakepintas svogūnas.

Kanapinei reikia paspirginti kanapes ir jas stambiai sumalti, o spirginei – atskirai pakepinti kanapes, linų sėmenis bei saulėgrąžas, atskirai apmalti, sumaišyti ir paskaninti iki rusvumo pakepintais svogūnais.

Labai tinka šį Kūčių valgį skanauti prie kalėdinio stalo su kastiniu ir su lupenomis virtomis bulvėmis. 

„Visiems regionams, ne tik Žemaitijai, tinka nealkoholinis „vynas“ su virškinimą gerinančiais komponentais.

Tam reikės įvairių uogų, pavyzdžiui, šią vasarą su šeima pririnkome beveik 3 kibirus juodųjų serbentų. Liko jų išspaudų, kurias išdžioviname, su rankomis šiek tiek pasmulkiname ir dedame į stiklinį indą.

Tą patį darome su erškėčių vaisiais, žemuogėmis, avietėmis, aronijomis, svarainiais, obuolių žievelėmis.

Keletą saujų išdžiovintos masės dedame į didelį termosą, kur galime įberti karšto vyno prieskonių arba savo lentynėlėse surandame muskato, kardamono, apelsinų žievelės, cinamono lazdelės, gvazdikėlių.

Norint pagerinti virškinimą, reikia nepamiršti keleto griežinėlių ajero šaknų ir nedidelės šakelės pelyno užpilti verdančiu vandeniu ir po 30-40 min jau galime pilstyti ir gurkšnoti, kai sutrinka virškinimas ar skauda pilvą, taip pat sušalus.

Šis gėrimas šildo geriau nei karštas vynas ir yra naudingas sveikatai“, – receptu dalijasi jis. 

Vaistininkas pasakoja, kad nuo neatmenamų laikų žemaičiui per Kalėdas ant stalo turi būti kiaulės galva, o jei tai šiupinys – tai ir kiaulės koja su uodega. Pasak jo, daugelis Lietuvos vyrų puikiai ruošia plovą, tad ir išvirti šiupinį jiems bus lengva. 

„Šiam patiekalui reikia vandens, kiaulienos ir druskos. Nugraibius nuo viralo putas, valandai pavirti įmetama svogūno galva ir nuskusta morka.

Išvirusią mėsą išgriebiame, nukauliname. Į puodą dedame iš vakaro mirkytas miežines kruopas, žirnius, pupas, vėliau šiek tiek pjaustytų bulvių.

Virtų žirnių ar pupų būna likę ir nuo Kūčių stalo. Išvirę ir įdėję prieskonių, išverčiame viską į molinį dubenį, apkrauname mėsa, o į vidurį įsmeigiame kiaulės uodegą, kad kitąmet javų varpos būtų sunkios ir didelės“, – plovą gaminti moko K. Beržinis.  

Aukštaitija

Pasak vaistininkės iš Panevėžio Ingos Pociulienės, Aukštaitijos regionas visada buvo derlingas, tad ir to krašto žmonės valgo daug grūdinės kultūros produktų, ne išimtis ir šventiniai patiekalai. 

„Aukštaičių stalas neapsieina be tradicinių skrylių ar virtinių su daržovių, grybų įdarais. Virtinių tešla gaminama tiesiog iš miltų ir vandens. Virtiniai verdami vandenyje ar kepami aliejuje.

Taip pat tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas nuo seno populiarūs grūdų kepsneliai su medumi. Vienas unikaliausių aukštaitiškų Kalėdų patiekalų – grikiais kimšti vėdarai. 

Grikiai, morkų sklindžiai, raugintų kopūstų ir vynuogių troškinys bei šerbetas būdavo dažniausi Kalėdų stalo patiekalai“, – vardija ji. 

Vaistininkė priduria, kad tradiciniuose Kūčių valgiuose gausu grūdinių kultūrų, augalinių aliejų, sėklų, kas yra puikus pasirinkimas sveikam ir sočiam valgiui. 

„Baltus miltus siūlyčiau pakeisti rūpesniais, speltų miltais. Taip pat bandeles ar virtinius galima kepti ne aliejuje, o orkaitėje be papildomų riebalų.

Ragaujant šventinius patiekalus, labai svarbu nepamiršti saiko – visgi Kūčių patiekalai yra sunkiau virškinami. Tuo tarpu per Kalėdas dažnai gaminama šaltiena yra puikus patiekalas norintiems papildyti kolageno atsargas“, – atkreipia dėmesį I. Pociulienė.

Kadangi Aukštaitija – ežerų kraštas, ji ragina nepamiršti gėlavandenių žuvų. Išskirtinis šio krašto patiekalas – žuvies sūris, kuris gaminamas iš šviežios žuvies, mirkyto balto batono, kiaušinių, grietinėlės ir pakepintų daržovių: morkų, svogūnų, česnakų. 

„Taip pat reikėtų nepamiršti ir mūsų senolių tradicinio Kūčių patiekalo kūčios. Kūčia buvo gaminama iš virtų kviečių, miežių, avižų, rugių. Kartais dėta ir pupų, žirnių. Gardinta medumi. Tai buvo apeiginis valgis, skirtas protėvių vėlėms“, – paaiškina vaistininkė.

Suvalkija

Dalė Zenkevičienė, farmacijos specialistė iš Marijampolės, sako, kad kūčiukai Suvalkijoje yra verdami, tarsi makaronai – tai pagrindinis patiekalas.

Anksčiau, kai žmonės gyvendavo sunkesnėmis sąlygomis, visi tikrai turėjo miltų ir druskos, o kepamiems kūčiukams jau kartais reikia mielių, aliejaus ar net pieno.

„Niekaip neapsieiname be sėmenų aliejaus. Taip pat ant stalo privalo būti obuolių. Mes vieną obuolį supjaustome skiltelėmis ir visa šeima turi jį pasidalinti.

Čia lyg kalėdaičio laužymas. Taip pat verdame avižinį kisielių, ko turbūt jau niekas nebedaro. Užmerkiame avižas, parauginame su duonos plutomis, nupilame, verdame iki sutirštėjimo ir galime paskaninti spanguolėmis ar cukrumi.

Visą maistą gaminu pati, šeima taip pat padeda, nieko neužsakinėju. Vis dėl to, tai yra mūsų tradicijos.

Ką mūsų tėvai, seneliai dėdavo ant stalo, tą turėtume dėti ir mes – tai labai graži tradicija, todėl ir vaikai bei vaikaičiai turėtų tai žinoti, namuose turi jaustis čia gaminto maisto kvapas“, – aiškina D. Zenkevičienė. 

Ji pasakoja, kad obuolys simbolizuoja meilę ir sveikatą, o avižos reikalingos tam, kad ūkis būtų geras, o gyvuliai – sotūs. Vaistininkė iki šiol prisimena, kai tėtis jai kartodavo „kad kisielius sustingtų, reikia bėgti aplink namą ir šaukti: kisieliau, sustink!“. 

„Taip pat ant stalo yra silkė, ją patiekiame tik sėmenų aliejuje. Džiovinti obuoliai, kurie taip pat būna patiekiami su silke, verdamos pupelės su pakepintais svogūnais.

Taip pat burokėliai, rauginti kopūstai – viskas, kas yra ant Kūčių stalo, yra sveika. O šv. Kalėdų dieną ant stalo visada turėtų būti kepta žąsis“, – akcentuoja farmacijos specialistė. 

Dzūkija

Anot vaistininkės iš Druskininkų Kristinos Kirbutės, Dzūkijoje Kūčių stalas neįsivaizduojamas be patiekalų su džiovintais grybais. 

„Valgome ir troškintus bei raugintus kopūstus su jais, ir silkę grybais užklojam. Bet labiausiai laukiame virtinukų su miško gėrybėmis.

Gaminame šį patiekalą tik kartą per metus, būtent per Kūčias, gal dėl to jis toks ypatingas ir visuomet laukiamas.

Taip pat Kūčios neįsivaizduojamos be kūčiukų, aguonpienio, spanguolių kisieliaus, o jei dar spanguolės rinktos miške, o ne pirktos parduotuvėje – dvigubai skaniau.

Stalo taip pat neįsivaizduoju be juodos duonos, riešutų ir obuolių. Sakoma bent vieną riešutą reikia suvalgyti, kad bloga sveikata nesiskųstum ateinančius metus“, – vardija ji. 

Žuvis taip pat ne retas svečias ant Kūčių stalo. Jei dar kokio vietinio žvejo sužvejota lydeka papuola – šventė nuo to tik didesnė, o prie žuvies puikiai dera burokėlių mišrainė su pupelėmis. 

„Smagu, kad Kūčios sutinkamos paprastai, be perdėto noro pasipuikuoti.

Parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių daržovių, vaisių, plataus žuvies pasirinkimo, bet būtent Kūčias visada norisi pasitikti su savo krašto patiekalais iš burokėlių, kopūstų, bulvių, morkų, pupelių, grybų.

Kūčios ir naujovės atrodo kaip du nesuderinami dalykai, ant mūsų stalo nepamatysite krevečių ar lašišos“, – kalba K. Kirbutė.  

Ji priduria, kad Kūčių patiekalai yra gana sveiki, jei jie visi būtų valgomi atskirai, tačiau tradicija yra paragauti visų 12 patiekalų.

„Grybai nėra lengvai virškinamas maistas, bet jei valgysim su saiku, per daug nemaišysim visų patiekalų – mums skrandis padėkos“, – reziumuoja vaistininkė.