Penki motinų tipai, kurių nekenčia jų pačių vaikai

Mama, kuri reikalauja pagarbos

„Jis privalo mane gerbti!“ Taip galvoja mama, kuri visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi pasiekti vaiko pripažinimą. Į darbą paleidžiamos pačios įvairiausios bausmės, pamokslai apie tinkamą elgesį su tėvais, netgi žeminimas ir patyčios.

Tačiau bėda ta, kad, gimus vaikui, mama ir tėtis jam reiškia visą pasaulį. Jis absoliučiai tikras, kad viskas, ką daro tėvai, yra teisinga, o viskas, ką jie sako, – tai neabejotina ir neginčijama tiesa.

Kur visa ta absoliuti ir nepajudinama pagarba išgaruoja, bėgant metams? Šitą klausimą reikia užduoti jau ne vaikui, o pačiai mamai. Verta pagalvoti apie tai, kur ir kada ji padarė klaidą ir nuo ko prasidėjo santykių irimas.

Mama, kuri bando „užauginti žmogų“

„Stengiuosi užauginti vaiką žmogumi“ – maždaug taip skamba ši mamų strategija. Tokios pozicijos besilaikanti mama įsitikinusi, kad „jam dar kol kas per anksti“, „jeigu nepaaiškinsiu, kas iš jo išaugs“, „štai kada užaugs…“

Kai toks vaikas užaugs, jis nuoširdžiai nekęs mamos už tai, kad ji neleido jam gyventi. Ir bus teisus. Ji niekada neatsižvelgdavo į jo nuomonę ir troškimus. Ignoravo elementarų faktą, kad vaikas – tai asmenybė.

Ir toji asmenybė gyvena nuo pat gimimo momento. Ir jeigu nesielgsi su ja taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavo pačios asmenybe, jeigu vaiko asmenybės negerbsi, neįsiklausysi į jos požiūrius, troškimus, bus labai didelė tikimybė sugriauti santykius visam likusiam gyvenimui ir sukelti vaikui realią neapykantą savo adresu.

Nelaiminga mama

Tokia mama nuolat skundžiasi gyvenimu. Jai visada viskas negerai. Ji jau seniai išsiskyrė su vyru ir iki šiol taip ir nesurado savo laimės. O dar ji „visą gyvenimą paaukojo“, kad užaugintų savo vaiką.

Manote, sūnus ar dukra jai už tai padėkos? Anaiptol. Jie neapkęs šios moters dėl savo nelaimingos vaikystės, kurioje nuo ryto iki vakaro buvo verčiami jaustis kaltais dėl visų savo motinos bėdų.

Mama, kuri viską sprendžia pati

Prie tokios mamos vaikai atbėga su klausimais „mama, ar galiu neužsidėti kepurės, šiandien juk šilta?“, „mama, ar galiu pažaisti su berniuku?“.

Ir mama, o tiksliau – deivė, visagalė valdovė, ką tik nužengusi iš dangaus aukštybių, arba maloningai teikiasi ištarti „galima“, arba rūsčiai suraukia dieviškus antakius – „negalima!“

Būtent ji totaliai reguliuoja, ką galima ir ko negalima daryti paprastam mirtingajam – jos vaikui.

Šiai rūšiai priklausančios mamos, beje, irgi nenutuokia, kad vaikas – tai asmenybė, visavertis ir lygiateisis šeimos narys, turintis savų troškimų.

Tokios mamos vaikas užaugs, turėdamas begalę įvairiausių psichologinių deficitų, bus nelaimingas, nepatenkintas ir piktas tiek ant gyvenimo apskritai, tiek ant tą gyvenimą sugriovusios mamos konkrečiai.

Mama, kuri viską kontroliuoja

Ji stengiasi būti gera mama. Netgi tobula. Vaikų daiktai visada išlyginti ir sudėlioti pagal spalvas, ji žino visų vaiko draugų pavardes ir adresus, o mokyklos susirinkime ją išrinko tėvų komiteto vadove.

O dar ji paslapčia šniukštinėja savo vaikų socialinius tinklus, kadangi žino slaptažodžius, slapyvardžius, taip pat vaikų telefonų prisijungimo kodus.

Taip, ši mama iš tiesų labai myli savo vaiką. Tačiau rūpinimasis, kuris peržengia visas įmanomas ir neįmanomas asmeninės laisvės ribas, pavers ją didžiausiu nuosavo vaiko priešu. Praeis kažkiek laiko, ir jos vaikai nebejaus tokiai mamytei nieko kito, kaip tik neapykantą.