Pirtis – ne tik švara, bet ir paslaptis: karštos istorijos iš skirtingų pasaulio kampelių

VE.LT

2025-08-11 14:29

Ar žinojai, kad pirtys – tai ne tik vieta prakaituoti, bet ir tikras kultūrų šou? Nuo šaltojo Suomijos ežero iki garuojančių Turkijos hamamų – kiekvienoje šalyje pirtis turi savą charakterį ir savo taisykles. Pabūk su manimi šiame garų ir juoko žygyje!

Suomijos sauna: karštas vakaras su ledo dušu

Čia viskas paprasta – užsikuri sauną iki 100 laipsnių, prisiprausi garų, paskui… įšoki į ledinį ežerą!

Ir taip kelis kartus!

Juk šiauriečiai mėgsta išbandyti savo ištvermę – taip sakoma, kad sauna sukuria tikrą superherojų jausmą.

Turkijos hamamas: garų, šveitimo ir pokalbių fiesta

Hamamas – tai ne tik pirtis, bet ir pokalbių klubas, tik su didesniu drėgmės lygiu.

Čia tave šveičia plaušine pirštine, masažuoja, o po to jautiesi kaip naujas žmogus.

Be to, hamamas – vieta, kur gali gauti tikrą rytietišką grožio ritualą.

Rusų pirtis: vantų smūgiai ir šaltas šuolis į pasaulį

Pamiršk silpnus garus – rusiška pirtis iš tikrųjų kietas riešutėlis!

Karšta, drėgna, o tada – bam! – vantos pliaukštelėjimas ir šuolis į ledinį ežerą.

Jei po to neišsiplauni veido, tai bent jau širdis plaka kaip traukinys.

Japonijos onsen: karšti mineralai ir zen ramybė

Japonijoje vietoje tradicinės pirties – karšti mineraliniai šaltiniai.

Šokinėji į natūraliai karštą vandenį, kuriame tiek mineralų, kad atrodai kaip vaikštanti vaistinėlė. Ir viskas vyksta tyloje – čia jokio triukšmo, tik zen.

Korėjos jjimjilbang: pirties megažaidimų aikštelė

Jjimjilbang – didžiulis SPA-kompleksas, kur gali rasti viską: nuo karštų pirčių iki čiužinių miegui ir net greito maisto!

Tai kaip toks pirčių universalių pramogų parkas, kur praleisti naktį nėra nieko neįprasto.

Senovės pirtys nebuvo tik vieta maudynėms – tai buvo tarsi šventa erdvė, kurioje galiojo griežtos taisyklės.

Jei jas sulauždavai, galėjai ne tik sulaukti apkalbų, bet net prisišaukti nemalonumų. Štai ką dažniausiai būdavo draudžiama senovės pirtyse:

1. Nesilaikyti švaros

Pirtis – švara ir tyra vieta. Ateiti purvini, su nešvarumais, o juolab neplauti kūno buvo laikoma dideliu nemandagumu ir nepagarba.

2. Elgtis netinkamai, garsiai šaukti ar keiktis

Pirtyje elgesys turėjo būti pagarbus.

Draudžiama buvo rėkti, piktžodžiauti ar kivirčytis – juk ši vieta buvo skirta atpalaidavimui, o ne konfliktams.

3. Nepagarba protėvių dvasiai

Senovėje pirtys buvo laikomos beveik šventomis vietomis, kur galėjo būti protėvių dvasios.

Todėl buvo draudžiama įeiti į pirtį su blogomis mintimis ar nešvariais ketinimais.

4. Nesušlapinti grindų ar nesilaikyti tvarkos

Pirtyje viskas turėjo būti tvarkinga.

Nesilaikyti tvarkos – palikti šiukšles, neprižiūrėti vantų ar kitų įrankių – nebuvo toleruojama.

5. Nepaisyti lyties skirtumų

Daugelis senovės pirčių buvo skirtos atskirai vyrams ir moterims, todėl draudžiama buvo kištis į kitų lyties grupės pirtį.

Tai laikyta dideliu pažeidimu.

6. Maitintis ar vartoti alkoholį pirtyje

Pirtyje buvo draudžiama valgyti ar gerti – tai nesuderinama su ritualine švara ir atsidavimu.

Trumpai tariant, senovės pirtys buvo tarsi nedidelis šventovės kampelis – kur būtina gerbti erdvę, save ir kitus.

O tie, kas taisyklių nesilaikydavo, rizikuodavo prisišaukti blogą likimą ar netgi išprašymą iš bendruomenės.

Pirties kultūra – nuo rimto ritualo iki linksmybių vietos

Štai taip – pirtis gali būti ir rimtas ritualas, ir vakarėlis su draugais. Kitur šoka į ledą po karštų garų, kitur ramu kaip šventovėje, o kur kitur – šveičiasi ir masažuoja, kol girdi kaimyno pokalbius?

Tai kur tu norėtum eiti prakaituoti?

Į Suomijos ledų ir ugnies šou, ar į Turkijos švelnumo oazę?

Lietuvos pirtys senovėje

Pirmą kartą lietuviška pirtis paminėta rusų, vadinamajame Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į „mylnicą", t.y pirtį.

Vadinasi, 13 a. pirtys jau buvo įprastas kunigaikščio dvaro statinys.

Pirtys minimos ir Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, vėliau 15-17 a. dvarų inventoriuose.

Lietuviškuose dvaruose statytos gana sudėtingos 2-jų ir 3-jų patalpų pirtys, kuriose buvo atskiros garinimosi, prausimosi ir poilsio patalpos.

T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, 19 a. pirmoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose maudyklėse, kartais net kelis sykius per dieną, ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų.

Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi požeminius rūselius su akmenų krosnimis.

Išnykus lietuvių dvarų kultūrai iki mūsų dienų išliko tik paprastos 1-2 patalpų vargingų valstiečių pirtys, kurių gausybę nufotografavo ir aprašė žymus Lietuvos muziejininkas disidentas Statys Daunys.

Istoriškai pirtys buvo labiau paplitusios Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Dainavoje – jotvingių krašte. Vakarų Lietuvoje pirčių buvo mažiau.

Lietuviškų pirčių labai sumažėjo po Valstybės padalijimo ir rusų okupacijos bei 1708-1710 m. maro.

Pirčių negausino ir dažni karai, rusų valdžios persekiojimai, lenkiškos kultūros plitimas. Nemaža įtakos turėjo ir bažnyčios draudimai statytis pirtis ir maudyti jose sekmadieniais, galioję Prūsijoje.

Sovietinį pokarį išgyveno ir į 1987 m. surašymą pateko vos per 30 000 kaimo pirčių.

Įsivaizduokite: vėlyvas rudens vakaras, už lango dulksna, o jūs žingsniuojate link mažo rąstinio namelio prie upelio.

Iš plyšių kyla malkų kvapas, o viduje – tamsu kaip pasakų miške.

Tai ne šiandieninė blizganti sauna.

Tai – senovės lietuvių dūminė pirtis, kurioje susitinka šiluma, kvapai ir senos paslaptys.

Dūminės pirtys – karštas senolių stebuklas

Čia krosnis be kamino. Ugnis čia alsuoja tiesiai į patalpą, pripildydama ją tirštų dūmų.

Kai malkos supleška iki žarijų, durys atveriamos – dūmai tingiai išslenka, bet ant sienų ir lubų lieka juodas suodžių sluoksnis.

Kvapas – toks, kad net užmerktom akim žinotum: esi pirtyje.

Į vidų žmonės eidavo ne tik nusiprausti. Pirtis buvo ir gydytoja, ir žynė. Čia vantomis išperdavo nugarą, gydydavo slogą karštu garu, gimdydavo kūdikius, ruošdavo jaunąją vestuvėms, netgi prausdavo mirusiuosius – kad kelionę į anapus pradėtų švarūs.

Pirtyje skambėdavo juokas, dainos, kartais ir paslaptingi šnabždesiai – juk buvo tikima, kad šioje vietoje lengviau kalbėtis su protėviais.

Karštis tirpdydavo ne tik prakaitą, bet ir kasdienes bėdas.

O kas galėjo būti geriau už šuolį į ledinę eketę ar sniegą, kai kūnas įkaitęs kaip akmuo krosnyje?

Senovės pirtis – tai ne vien pastatas. Tai – gyvas ritualas, jungęs žmones, gydęs kūną ir sielą.

Ir nors šiandien mūsų pirtys turi blizgius gultus ir stiklines duris, kažkur giliai širdyje vis dar kirba noras bent kartą patirti tą tikrą, dūmais kvepiančią, karštą kaip ugnis senolių pirtį.

Turkijos pirtys – kur tradicija susitinka su prabanga

Kai kalbame apie pirtis Turkijoje, iškart į galvą šauna žodis „hamamas“ – senovinė rytietiška pirtis, kurioje po šimtmečių tradicijų atsiskleidžia ne tik kūno, bet ir sielos atgaiva.

Hamamas – tai ne tik paprasta pirtis, o tikra ritualinė oazė. Jis atsirado dar Osmanų imperijos laikais, sujungdamas Romos termų šilumą ir persų bei arabų ritualus. Tai vieta, kur prausimasis tampa švente.

Įžengus į hamamą, pirmiausia patenki į šiltą garinę salę, kur oro drėgmė ir temperatūra švelniai atpalaiduoja kūną.

Pagrindinis hamamo akcentas – marmurinis „göbek taşı“ (pilvo akmuo) – didelė, sušilusi plokštė, ant kurios gulima ir vyksta masažai bei kūno šveitimas.

Hamamo vizito metu kūnas nušveičiamas tradicine plaušinės pirštinės (kese) pagalba, kuri pašalina negyvas odos ląsteles, palikdama odą švelnią kaip šilkas.

Po šveitimo seka masažas su kvapniomis alyvomis, kuris atpalaiduoja raumenis ir pripildo jėgų.

Tai ne tik higienos procedūra – hamamas yra socialinė ir kultūrinė vieta, kur susitinka draugai, šeimos nariai, o kartais net verslo partneriai.

Čia plečiamos pažintys, keičiamasi naujienomis, o laikas tarsi sustoja.

Šiandien Turkijoje veikia tiek senoviniai, istoriją menantys hamamai, tiek prabangūs SPA centrai, kur tradicija derinama su modernia komforto ir sveikatinimo technika.

Tačiau kiekvienas, apsilankęs hamame, gali pajusti tą unikalų ryšį su Turkijos istorija ir kultūra.

Sakoma, kad čia galima nuplauti ne tik prakaitą ar dulkes, bet ir nusimesti slegiančius rūpesčius, dvasinį purvą, net ligas ir nelaimes.

Pirtis lydėjo svarbiausius gyvenimo momentus: nuo pirmojo kūdikio riksmelio iki paskutinio išlydėjimo. Ir, kaip bet kurioje ypatingoje vietoje, čia galiojo griežtos taisyklės bei draudimai – ypač susiję su lytimi.

Senasis paprotys Rusijoje – kartu, be gėdos

Jei šiandien Rusijoje pirtyse svarbiausias tabu – neįeiti į skyrių, kur maudosi priešingos lyties žmonės, tai senovėje tokio draudimo nebuvo. Vyrai ir moterys prausdavosi kartu, be didelio gėdos jausmo.

Užsieniečius tai stebindavo ir net glumindavo.

Knygoje „Pirtis. Etnografijos ir medicinos esė“ etnologas Andrejus Dačnikas rašo, kad XVI–XVII a. keliautojai iš Europos, ypač pedantiški katalikai ir protestantai, buvo sukrėsti tokio papročio.

Romos imperatoriaus ambasadorius Augustinas Majerbergas 1661 m. užfiksavo:

„Viešosiose pirtyse būna daug paprastų moterų... jos maišosi su vyrais ir visiškai nesvarbu, kad jų nuogumas, kurstantis geismą, yra eksponuojamas įžūliems žvilgsniams.“

Tačiau jokiuose patikimuose šaltiniuose nėra užuominų, kad toks prausimasis vedė prie ištvirkavimo.

Atvirkščiai – nuogumas buvo suvokiamas natūraliai, netgi su humoru.

Kaimuose šeimos dažnai maudydavosi kartu dėl paprastos priežasties – taupumo.

Pirtis žiemą greitai atšaldavo, o antrą kartą kūrenti – brangu, juk malkos neauga ant krosnies.

Vis dėlto Bažnyčia ir valdžia tokį paprotį bandė išnaikinti.

1551 m. „Stoglava“ – Rusijos stačiatikių bažnyčios susirinkimo nutarimų rinkinys – jau draudė mišrų prausimąsi. Įsakas mažai ką pakeitė, todėl 1782 m. Jekaterina II pasirašė „Gerovės statutą“, oficialiai atskyrusį vyrų ir moterų pirtis.

Pirties dvasios – nematomos šeimininkės

Rusų liaudies įsitikinimu, pirtis nebuvo tuščia net tada, kai joje nebuvo žmonių.

Joje gyveno Banikas – karštos garinės šeimininkas, dažnai vaizduojamas kaip mažas, gauruotas, kaprizingas žmogeliukas.

Jis galėjo paglostyti ir padėti, bet galėjo ir supykti – tada, sakydavo, vandenį užkaitindavo taip, kad net pirtininkai negalėdavo pakelti karščio.

Kartu su Baniku gyveno ir Obdericha – piktoka moteriška dvasia, labiau bijoma nei mylima.

Jai patikdavo stebėti jaunų merginų grožį ir, jei buvo nepasotinta aukomis (duonos gabalėliu, medumi ar maloniu žodžiu), galėjo „sugadinti“ merginos plaukus ar odą.

Būtent dėl šių dvasių ir buvo laikomasi griežtų taisyklių – ne tik higienos, bet ir maginių.

Draudimai moterims

Moterims pirtyje buvo draudžiama:

praustis pirmoms – prieš vyrus, brolius ar tėvus;
naudotis vyriškomis šluotelėmis (ypač iš ąžuolo ar uosio);
būti vienoms;
pirmadieniais ir trečiadieniais plauti galvą;
iškart po gimdymo išeiti iš pirties;

Kodėl tokios taisyklės? Viena vertus, patriarchalinė santvarka – pirmiausia garindavosi šeimos galva, o moteris, pagal krikščionišką supratimą, buvo laikoma „nešvaresnė“.

Kita vertus, buvo ir praktiškų priežasčių – karštis galėjo pakenkti silpnesniam organizmui.

Šluotelės taip pat buvo griežtai „suskirstytos pagal lytį“ – vyrams kietesnės, iš ąžuolo ar klevo, moterims – iš beržo ar liepos.

Kiekvienas turėjo savo šluotelę, nes tikėta, kad per ją galima perimti kito žmogaus ligas ar nelaimes.

Pirmadienis ir trečiadienis buvo laikomi „blogomis dienomis“ plaukams – sakydavo, kad jie ims slinkti, praras blizgesį, o kartu ir moterišką patrauklumą.

Gimdymo pirtis – durys tarp pasaulių

Pirtys buvo svarbi vieta gimdymams – šilta, sterilesnė nei troba, su karštu garu, galinčiu nuplauti pavojingas dulkes ir bakterijas.

Tačiau motina po gimdymo negalėjo iš karto grįžti į namus – tikėta, kad ji dar yra „tarp pasaulių“, lyg mirtų savo senajame gyvenime ir gimtų naujame, kaip motina.