Režisierius O. Koršunovas pasidalino išskirtine istorija: jeigu taip būtų nutikę, Lietuvoje dabar viskas būtų kitaip

„Pirmą kartą taip ilgai buvau namuose. Tačiau pagaliau pamačiau savo namus. Supratau ir pamačiau, kad trūksta lentynų, todėl teko pasigaminti pačiam.

Šiuo laikotarpiu mūsų sferoje yra ypatingai dramatiška situacija. Knygą gali pasidėti į stalčių, o kolektyvinio darbo, spektaklio ne.

To niekur neįdėsi, nėra šaldytuvo, kuris išsaugotų teatro šviežumą. Juk tai yra tik čia ir dabar vykstantis dalykas“, –  jau šį vakarą LNK laidoje „Šeškinės 20“ atviraus Oskaras Koršunovas.

Režisierius pasidalino istorija, kuri, kaip pats teigia, gerai, kad baigėsi laimingai. „Važiavome į kelionę autobusu su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru. Autobuse važiavo apie 40 žmonių, jame ir buvo a. a. Vytautas Šapranauskas, Andrius Žebrauskas,

Arvydas Dapšys, Rimantė Valiukaitė, Dainius Martinaitis, ir visi pačioje jaunystėje. Ir tas autobusas keletą kartų vos nenulėkė nuo kelio.

Buvo momentas, kai su tuo autobusu net pasiklydome kažkur Škotijos kalnuose.

Neįtikėtina, nes jeigu autobusas būtų nulėkęs į tarpeklį tuose kalnuose, o jis kažkaip stebuklingu būdu peršokdavo tuos tarpeklius, tai Lietuvoje dabar viskas būtų kitaip. Teatras ir jo kultūra būtų pasisukusi stipriai“, –  pasakos O. Koršunovas.

Į LNK televizijos laidą „Šeškinės 20“  atvyko ir pramogų pasaulio pora – Deivydas ir Katažina Zvonkai. Jiedu pasidalino itin asmenine patirtimi. „Deivydas man pasipiršo sausio 26 dieną. Pūga, oras tragiškas, tikrai ne Eifelio bokštas ir ne su drugeliais.

Buvo visiškai netikėta. Bet baisiausias jausmas buvo po visko. Galvojau, Dieve, kaip aš šiandien baisiai atrodau!“ – prisimins Katažina.

„Panašiai buvo su gimdymu. Galvoju, na, viskas, suplanuotas gimdymas, turim datą. Reikia nagučius sutvarkyti, plaukučius gražiai sušukuoti.

Aš taip norėjau važiuoti gimdyti graži. Tai, patikėkit, savaitę prieš prasidėjo sąrėmiai, raudonis veidą išmušė, jaučiausi tragiškai. Bet dabar viskas atrodo taip nesvarbu, tas išorinis grožis atrodo visai bereikšmis“, – tęs K. Zvonkuvienė.