O kas atsitinka, kai santykiai tampa glaudesni, artimesni, kai imame susitikinėti, leisti drauge laiką? Mes arba tuokiamės ir pradedame sukti šeimos lizdelį, arba pamažu nutolstame
Iš kur atsiranda konfliktai? Kodėl vienos poros išsaugo šilumą santykiuose, o kitos to negali? Kodėl vienose porose būna neištikimybė, o kitose – ne?
Pagal vis dar gajas tradicijas merginai svarbu ištekėti už gero vyro, o vyrui – įgyti išsilavinimą, susirasti gerą darbą, kad galima būtų išlaikyti šeimą.
Kitaip sakant, moteriai svarbu surasti gerą vyrą ir ištekėti, vyrui – išlaikyti šeimą. Ir niekas nepaaiškina, ką paskui daryti su vyru, kai ištekėjai, ir ką daryti su moterimi, išskyrus tai, kad ją reikia išlaikyti.
Kažkodėl nepriimta kalbėti apie tai, kad santykius reikia nuolatos palaikyti, kad reikia su pagarba elgtis vienam su kitu (pamenate liūdnai pagarsėjusi “Jei muša, vadinasi, myli”?) Ir kad vyras ar žmona neprivalo automatiškai, pagal pirmą pareikalavimą pildyti antrosios pusės prašymų, kad dėl kiekvieno bendro gyvenimo punkto reikia tartis.
Ir kad iš pradžių galima susitarti, paskui – iš naujo “persitarti”, ir taip – ne vieną kartą.
Kiekvieną dieną gyvenimo aplinkybės keičiasi, mes susiduriame su vis naujomis situacijomis, mūsų šeimoms neišvengiamai tenka išlaikyti tvirtumo egzaminus.
Tai, kas puikiausiai veikė vakar, šiandien gali nesuveikti.
Štai čia ir patikrinamas emocinio ryšio tarp sutuoktinių tvirtumas. Ar pasitikite vienas kitu? Ar pasirengę vienas kitam atleisti? Ar esate atviri vienas kitam?
Ar kyla noras jums vienam kitą džiuginti?
Klausimai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasti, tačiau realybėje atsakyti į juos nepaprastai sunku.
Mes pernelyg skirtingi ir ne taip jau lengva pasiekti realaus emocinio artumo. Dėl to labai svarbu ir vertinga, kai partneriams visgi pasiseka suartėti – ne fiziškai, o psichologiškai, dvasiškai.
Yra vienas labai paprastas ir tuo pat metu sudėtingas būdas išsaugoti emociniam artumui – stengtis suprasti savo antrą pusę, kai jis arba ji supyksta, nusimena arba džiaugiasi.
Kodėl sudėtinga? Todėl, kad kaip jau buvo sakyta, mes esame labai skirtingi. Pokalbio metu klausomės partnerio ir iš karto stengiamės “pasimatuoti” jo žodžius sau, prisiminti savo patirtį.
Tačiau mūsų patirtis dažniausiai nesutampa ir net negali sutapti su partnerio patirtimi.
Moteriškame variante viskas vyksta maždaug taip: “Tu nusiminęs? Kai aš nusimenu, manęs reikia pagailėt Dabar aš tavęs gailėsiu!”
Kai moteris pradeda gailėti vyro, jam kyla nevalinga reakcija – jis dar stipriau įklimpsta į savo emocijas, jam pradeda atrodyti, jog jis silpnas, nepajėgus susidoroti su problema savarankiškai, dėl to jis įsižeidžia ir supyksta.
Vyriškas variantas: “Tu nusiminusi? Kai aš nusimenu, man būtina spręsti iškilusią problemą.
Tuojau aš tau padėsiu. Kas tave neramina? Kas, kas? Bet tai visiški niekai! Smulkmenos!” Dėl to moteris įsižeidžia, jai atrodo, kad vyras jos nesupranta.
Štai čia ir slypi santykių paradoksas: mes norime kaip geriau, darome partneriui tai, ko mums patiems norėtųsi sau ir prašauname pro šalį.
Pamėginkite išklausyti vienas kitą iki galo. bandykite išsiaiškinti, ką iš tikrųjų turėjo galvoje artimas žmogus.
Jeigu norite padėti – paklauskite, kokia konkrečiai pagalba jam reikalinga. Pakaks tiesiog palaikyti, pagelbėti patarimu, o gal reikia padėti veiksmais?
Pasinaudoję tokiu metodu, galėsite pagerinti santykius su partneriu ir artimaisiais, padaryti juos džiugesniais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą