Nedidukas pusmėnulio formos kepinys, sausio 30-ąją minintis savo garbės dieną, yra tapęs ne tik lėtų, vėlyvų pusryčių, bet ir Prancūzijos simboliu. Tačiau iš tiesų šio kepinio istorija tokia pat sluoksniuota, kaip ir jo tešla.
Pripažįstama, kad prancūziškas kruasanas kilęs iš Austrijoje dar vėlyvaisiais viduramžiais "išrasto" kipferl'io. Pastarojo tešla paprastesnė – tai labiau duonos atmaina, nesaldi bandelė, skirta užkąsti bet kokį maistą. Bandelės panašiu pavadinimu žinomos ir kituose germanų kraštuose, taip pat Balkanų šalyse.
Iš tiesų, mielinės tešlos gaminių, susuktų į ragelį, nesunkiai rasite daugelyje Senojo žemyno šalių, o Centrinėje ir Rytų Europoje jie taip ir vadinami: Lenkijoje "rogal", Čekijoje "rohlik", Slovakijoje "rožok", Ukrainoje "rohalyk".
Ant Lietuvos prekystalių taip pat būta paprastų nesaldžių ragelių, kuriuos dar turbūt ir dabar prisimena vyresnioji karta.
Egzistuoja net kelios legendos apie šio kepinio formą. Neva pusmėnulio pyragėliai buvo pirmą kartą iškepti kaip pergalės ženklas prieš musulmonus.
Dalis istorikų tvirtina, kad šitokia lenkta pyragų forma apskritai yra viena seniausių, esą kadaise tokia duona buvo aukojama Mėnulio deivei Selenei ir daug kur yra siejama su ikikrikščioniškų laikų apeigomis.
Gaji istorija, jog prancūzai savąjį sviestinį ragelį dedikuoja karalienei Marijai Antuanetei, kuri atitekėjusi iš Austrijos Prancūzijos karaliaus dvare nerado jai įprastų pusryčių bandelių. Sakoma, kad norėdami įtikti, vietiniai kepėjai patobulino receptą, pridėdami daugiau sviesto, be to, ėmė kočioti tešlą taip, kad susidarytų sluoksniai.
Vis dėlto, patikimų duomenų apie kruasanus Prancūzijoje atsirado tik XIX a. viduryje, kai austrų kilmės kepėjai Paryžiuje atidarė vadinamąją Vienos stiliaus kepyklą su sviestiniais rageliais, kuriems ir buvo lemta tapti įžymybėmis.
Gardusis Prancūzijos paveldas Lietuvoje
Kaip bebūtų, dabar kruasanas neabejotinai yra prancūzų kulinarinio paveldo dalis, kuria beveik du dešimtmečius galima pasimėgauti ir Lietuvoje. Pasak „Maxima“ Pirkimų departamento vadovo Mariaus Tilmanto, pernai šio prekybos tinklo pirkėjai suvalgė 40 proc. daugiau kruasanų nei ankstesniais metais.
„Kruasanas gali būti ir nesaldus užkandis, ir desertas prie kavos ar arbatos. Greičiausiai, dėl tokio universalumo dauguma šviežius sviestinius ragelius perka vėlyviems pusryčiams ar priešpiečiams.
Be jau įprastais tapusių kruasanų su šokoladu, karamele ar obuoliais, „Maximos“ parduotuvėse pernai gerokai išplėtėme kruasanų su įvairiais įdarais asortimentą: aviečių, plikyto kremo, mocarelos, rūkytos lašišos, varškės ir špinatų, kumpio ir sūrio. Įdomi naujiena yra ir veganiški kruasanai su avietėmis.
Visi jie jau sulaukė smaližių dėmesio“, – pasakoja M. Tilmantas ir pažymi, kad vis tik Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, populiariausi yra klasikiniai kruasanai be įdaro.
Kruasanų kaprizai
Nors prancūziškiems sviestiniams rageliams iškepti tereikia aštuonių ingredientų: kokybiškų miltų, sviesto, pieno, vandens, mielių, cukraus, druskos ir kiaušinių, bet „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė atvira: „Nėra labai greito ir paprasto būdo pagaminti kruasanus“.
Kepinio plutelė turi būti plona, labai traški, tekstūra viduje - puri ir minkšta. Kad susidarytų tie žavūs lengvi sluoksniai, tešlą teks ilgai kočioti, lankstyti tolygiai paskirstant sviestą, kuriam negalima leisti pernelyg ištižti nuo intensyvaus darbo ir šilumos. Tada procesą reikia kartoti – vėl kočioti, sluoksniuoti, lankstyti, vėsinti.
„Toks tešlos paruošimas vadinamas laminavimu. Teisingai susuktus ragelius prieš kepimą dar reikės palikti pakilti. Kelis kartus pabandžius, namuose išsikepti kruasanų pavyks, bet jei nusprendėte, kad negalite skirti tiek laiko ir jūsų kantrybei tai tikras iššūkis, visada galima įsigyti šaldytų kruasanų.
Jų taip pat būna su įdarais ir be. Beliks įjungti orkaitę ir jūsų lūkesčiai pasilepinti dar šiltais prancūziškais sviestiniais rageliais Pasaulinę kruasanų dieną – lengvai virs tikrove“, – šypsosi „Maximos“ Maisto gamybos departamento vadovė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą