Šių dienų amatininkai: riešinių meistrė iš Gilaičių

Ga­bi ir ta­len­tin­ga nuo ma­žumės

Vil­ma gimė ir au­go Medsėd­žių kai­me, ne­to­li Pla­te­lių, Lai­mos ir Ado­mo Stankų šei­mo­je. Pla­te­lių vi­du­rinė­je mo­kyk­lo­je bai­gu­si 9-ias kla­ses, to­liau mokė­si Plungės žemės ūkio mo­kyk­lo­je, o vėliau įgi­jo par­davė­jos kon­sul­tantės spe­cia­lybę, tik pa­gal ją taip ir ne­te­ko dirb­ti.

Bai­gu­si Pla­te­lių vi­du­rinę mo­kyklą mer­gi­na išė­jo dirb­ti į Pla­te­lių žemės ūkio bend­rovę. Fer­mo­je dir­bo va­ly­to­ja, tvar­ky­da­vo kam­ba­rius, plau­da­vo pie­no šal­dy­tu­vus. Po ku­rio lai­ko, kai su­si­rgo ma­ma, per­ėmė dar ir jos darbą – melžė kar­ves.

Paš­ne­kovė at­skleidė nuo pat vai­kystės mėgu­si įvai­rius rank­dar­bius. Dar be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je itin no­riai skubė­da­vo į darbų pa­mo­kas.

„Ka­dan­gi ne vi­sos klasės draugės turė­jo po­traukį rank­dar­biams, kar­tais man net siū­ly­da­vo su­mokė­ti, kad tik už jas pa­da­ry­čiau. Mo­kyk­lo­je mus mo­ki­no siū­ti, siu­vinė­ti, ner­ti, o man vis­kas la­bai pa­ti­ko ir sekė­si pui­kiai“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Pak­laus­ta, iš kur tas po­mėgis rank­dar­biams, gi­lai­tiškė sakė ir pa­ti ši­to ne­ži­nan­ti. Ma­ma tuo nie­ka­da neuž­siim­da­vo, tik pro­pro­mo­čiutė Venc­kienė iš Do­vai­nių kai­mo bu­vo audė­ja, tad gal iš jos pa­veldė­jo šiuos ga­bu­mus.

Veik­los kai­me – nors ve­ži­mu vežk

Šeimą Vil­ma su­kūrė būda­ma vos 17-os. Gimė pir­ma­sis sūnus, po dvejų metų – ant­ras. Vie­na au­gi­no vai­kus, su­ko­si bui­ty­je ir rūpi­no­si ki­tais šei­mos rei­ka­lais. Už­siim­ti rank­dar­biais ta­da ne­bu­vo nei lai­ko, nei no­ro.

Vy­ras An­ta­nas daug metų dir­ba sta­ty­binė­je įmonė­je, kar­tu dar ir ūki­nin­kau­ja, tad vi­sa šei­ma yra įsit­rau­ku­si į ūkio dar­bus.

„Tu­rim ne­mažą ūkį – 19 hek­tarų dir­ba­mos žemės ir būrį kar­vių bei kiau­lių. Pieną par­duo­da­me, at­va­žiuo­ja pien­ve­žis tie­siai į kiemą ir pa­sii­ma. Tik vištų at­si­sakė­me, mat į mūsų viš­tidę bu­vo įsi­sukę šeš­kai ir kiaunės. Bu­vo per di­delė pra­ban­ga juos viš­to­mis šer­ti“, – pa­sa­ko­jo gi­lai­tiškė.

Su­tuok­ti­niai au­gi­na grūdi­nes kultū­ras, bul­ves, po­mi­do­rus, agur­kus, mo­liū­gus ir ki­tas dar­žo­ves bei uo­gas. Todėl par­duo­tuvė­se Vil­ma būna re­ta vieš­nia, ant sta­lo de­da tik sa­vo au­gin­tas gėry­bes.

„Ma­no šei­mo­je yra trys vy­rai ir jie vi­sa­da tu­ri būti so­čiai bei ska­niai pa­mai­tin­ti. Rei­kia so­čių pus­ry­čių, va­ka­rienės ir dar pa­si­rūpin­ti, kad liktų vy­rui pie­tums į darbą kažką įsidė­ti. Esu pri­vers­ta su­ktis vir­tuvė­je dėl sa­vo bran­gių žmo­nių, o ne todėl, kad mais­to ga­mi­ni­mas man yra ho­bis“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Įver­tin­ti už gra­žiau­siai tvar­komą so­dybą

Tau­to­dai­li­ninkė iš sa­vo užau­gintų dar­žo­vių bei uogų ruo­šia ir gau­sias žie­mos at­sar­gas. Ma­ri­nuo­ja agur­kus, ver­da įvai­rias miš­rai­nes ir uo­gie­nes, kom­po­tus. Šei­mo­je ir ypač vaikų itin mėgia­ma yra obuo­lių ir ka­ka­vos uo­gienė. O šiais me­tais gi­lai­tiškė pirmą kartą iš­bandė juodųjų ser­bentų ir šo­ko­la­do uo­gienę.

Va­sa­ros me­tu, ka­da darbų ūky­je, dar­že ir kie­me tiek daug, kad vos spėji su­ktis, rank­dar­bius ten­ka ati­dėti į šalį. Reč­kaus­kai džiau­gia­si radę lais­vo lai­ko puo­selė­ti sa­vo so­dybą, ku­ri net du kar­tus – 2011 ir 2014 me­tais – bu­vo ap­do­va­no­ta kaip gra­žiau­siai tvar­ko­ma kai­mo vie­tovė­je.

Gi­lai­tiškė ne­skai­čiuo­ja va­landų, pra­bėgan­čių pri­žiū­rint sa­vo gėly­nus. Vos kur pa­ma­čiu­si gra­žesnį, įdo­mesnį au­galą, sku­ba jį įsi­gy­ti. Ankš­čiau vy­ras kiek skep­tiš­kai  žiūrė­da­vo  į tokį žmo­nos po­mėgį, bet kai pa­stan­gos bu­vo įver­tin­tos su kau­pu, pa­si­keitė ir jo po­žiū­ris.

„Da­bar ir jis jau sa­ko, gal čia reikėtų tą pa­da­ry­ti ar aną, ieš­ko vi­so­kių idėjų so­dy­bai. Per laiką at­si­ra­do ne­ma­žai ir de­ko­ra­ty­vi­nių au­galų, bet da­bar tru­putį esu ap­ma­ži­nu­si jų, ka­dan­gi ne­beuž­ten­ka vie­tos“, – pa­sa­ko­jo V. Reč­kaus­kienė.

Iš nu­si­vy­li­mo ki­bo į moks­lus

Rank­dar­biams ga­bi gi­lai­tiškė prie­š 10 metų su­si­domė­jo rie­šinė­mis.

„Man ap­skri­tai la­bai pa­ti­ko rie­šinės. Plungė­je, vie­no­je rank­dar­bių par­duo­tuvė­je, pa­ma­čiau to­kias gra­žias, kad nu­ta­riau būti­nai jas įsi­gy­ti. Dar anuo­met bu­vo li­tai ir jos kai­na­vo tik­rai ne­ma­žai – 80 litų.

Bet at­vy­kus į par­duo­tuvę ant­rąkart su vi­sa rei­kia­ma pi­nigų su­ma te­ko nu­si­vil­ti. Mat tos gra­žio­sios rie­šinės bu­vo nu­megz­tos vi­du­ti­nio dyd­žio ran­koms, o ma­no­sios stam­besnės yra ir į jas tie­siog ne­til­po. Ne­li­ko nie­ko ki­to, kaip tik nusimegzti pa­čiai“, – pri­si­minė mo­te­ris.

Taip ra­tas ir už­si­su­ko, V. Reč­kaus­kienė pra­dėjo kurti rie­ši­nes sau, drau­gams ir ar­ti­mie­siems. 2011 me­tais Pla­te­lių dva­ro so­dy­bos bu­vu­sio­se ark­lidė­se bu­vo su­reng­ta Zobėlų, Do­vai­nių ir Gi­lai­čių kaimų mo­terų darbų pa­ro­da. Do­vai­niškė Li­na Striau­pienė ir zobė­liškė So­na­ta Ru­gi­nienė ži­no­jo, kad Vil­ma už­sii­ma rank­dar­biais, tad ėmė ir ją ra­gin­ti būti­nai da­ly­vau­ti.

Mo­te­ris pa­ro­dai nu­mez­gė tris po­ras rie­ši­nių ir vi­sos iš­kart bu­vo nu­pirk­tos.

Gi­lai­tiškės kruopš­tumą pa­stebė­ju­si Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos Kultū­ros pa­vel­do sky­riaus vedė­ja Al­do­na Kup­re­lytė ėmė kviesti ją da­ly­vau­ti įvai­riuo­se se­mi­na­ruo­se, ren­gia­muo­se Pla­te­lių dva­ro svir­ne. Mo­te­ris kurį laiką ne­pra­leis­da­vo nė vie­no už­siė­mi­mo, bet kiek vėliau en­tu­ziaz­mas at­vėso – sa­ko, viską iš­mo­ku­si ir pa­si­darė tie­siog nuo­bo­du.

„Pradė­jau kur­ti sa­vo pa­čios raš­tus, ku­rių tu­riu jau 10. Įvai­rių idėjų sem­da­vau­si in­ter­ne­to pus­la­piuo­se ar­ba iš au­di­mo raštų. Do­mi­na tiek nau­jo­viš­ki, tiek ir tra­di­ci­niai ornamentai“, – dėstė mo­te­ris.

O kiek lai­ko rei­kia nu­megz­ti rie­ši­nių po­rą? Pa­sak Vil­mos, vien ka­ro­liukų su­vėri­mas vie­nai rie­ši­nei užt­run­ka nuo vie­nos iki trijų va­landų.

Esą nuo įtemp­to žiūrė­ji­mo net akys pa­skaus­ta, o pa­čio­je pra­džio­je ir pirš­tai bu­vo žaiz­do­ti. Jei­gu mo­te­ris tu­ri už­sa­kymą, ta­da sten­gia­si jį įvykdyti kuo grei­čiau, per dvi ar tris die­nas. Dau­giau­siai klientų at­si­ran­da ru­de­niop, pra­si­dėjus šal­ta­jam se­zo­nui, ar­ba prie­š Kalė­das, kai vi­si ieš­ko do­vanų.

„Yra tekę gau­ti vieną įdo­mesnį už­sa­kymą – po­mi­dorų se­lek­ci­ninkų drau­gi­ja iš už­sie­nio už­sakė sa­vo ko­le­gei rie­ši­nes su po­mi­dorų raš­tais. Ta­da te­ko stip­riai pa­suk­ti galvą, kaip tą įgy­ven­din­ti. Bet ta­me vi­sas sma­gu­mas, kai vyks­ta kūry­bi­nis pro­ce­sas, ieš­ko­ji­mas, de­ri­ni­mas.“

Na­muo­se vietą ra­do ir au­di­mo staklės

Lan­ky­da­ma­si Pla­te­lių dva­ro svir­ne vyks­tan­čiuo­se už­siė­mi­muo­se mo­te­ris su­ži­no­jo, kad čia įreng­ta­me amatų cent­re yra au­di­mo staklės. Ir iš­kart pa­no­ro jas iš­ban­dy­ti, tad nie­ko ne­lau­ku­si už­si­rašė į au­di­mo pa­mo­kas.

Pa­de­da­ma tau­to­dai­li­ninkės Lai­mutės Pui­do­kienės išaudė sa­vo pir­muo­sius grindų ta­kus, rankš­luos­čius, ša­li­kus ir sta­lo ta­ke­lius.

Da­bar Vil­ma na­muo­se tu­ri nuo­sa­vas au­di­mo stak­les, par­ke­lia­vu­sias iš Šve­di­jos. Ta­čiau au­dimą va­di­na sa­vo ho­biu, ne vers­lu. „Kartą mugė­je vy­ru­kas pa­prašė manęs, kad nuausčiau jam pa­gal už­sa­kymą, bet su­ži­nojęs, kad lauk­ti teks ma­žiau­siai puse metų, man­da­giai pa­dėko­jo ir nu­ėjo to­lyn“, – juokė­si mo­te­ris.

Pak­laus­ta, ką dar mėgsta veik­ti lais­vu nuo ūkio darbų lai­ku, V. Reč­kaus­kienė mos­telė­jo ran­ka į spintą, ku­rio­je lau­kia vi­sa ga­lybė knygų.

„Nie­kaip ne­pri­si­ruo­šiu pra­ver­ti spin­tos du­ris ir iš­sit­rauk­ti ko­kią knygą. Vis ža­du, bet taip ir ne­ran­du tam lai­ko. Bet ži­nau, išauš ir jų va­lan­da.“