Galime pasidžiaugti tikra lietuviška žiema. Gimtinę nuklojo sniegas, tvoras braškino malonus šaltukas.
Po švenčių pas gimines iš užsienio suvažiavo daug emigravusių šeimų.
Vien mūsų kieme bent kelias tokias sutikau. Aišku, smagu buvo išvysti seniai matytus veidus, jų vyrus, žmonas ir vaikus.
Dauguma tų vaikų jau paaugę. Juk svetur šeimas sukūrę lietuvaičiai išvyko jau prieš daug metų.
Mano dėmesį patraukė parke siaučiantis vaikų būrelis, iš kurių 12-13 metų paaugliai tarpusavyje kalbėjosi angliškai.
Ant suolelio susėdusi suaugusiųjų pora jiems taip pat kažką aiškino angliškai.
Su vaikais taip pat žaidėme parke netoliese esančioje žaidimų aikštelėje, todėl mes, kaip ir kiti aplinkiniai, girdėjo tos šeimos pokalbį.
Vyras su žmona kalbėjosi angliškai.
Jaunesnė moteris su vyresnio amžiaus moterimi, turbūt mama, kalbėjosi lietuviškai.
Tiesą sakant, vyresnio amžiaus moteris buvo vienintelė, šeimoje kalbanti tik lietuviškai.
Ji negalėjo bendrauti netgi su savo anūkais, kurie nė žodžio neištarė gimtąja senelių ir motinos kalba.
Net sutrikau supratusi tokią situaciją – močiutė negali susikalbėti su anūkais ir žentu, nes nemoka angliškai, o anūkai ir žentas nemoka lietuviškai. Norint bendrauti, reikalingi vertėjai ar gestai.
Ne tik aš, bet ir kiti vietiniai buvo išsižioję.
Kaip taip gali būti?
Ar šiuolaikinėse šeimose tai normalu?
Ar dvikalbystė jau išėjo iš mados?
Kodėl emigravę lietuviai nebemoko vaikų savo gimtosios kalbos, kuria jie galėtų susikalbėti su savo seneliais, tetomis, pusseserėmis, per kurią galėtų pažinti savo istoriją ir kultūrą?
Ar Lietuvoje gyvenantys artimieji kažkokie antrarūšiai lyginant su užsieniečiais giminaičiais?
Ar lietuviškai laužyti liežuvio emigrantų palikuoniams jau neapsimoka?
Ar čia vis dėlto močiutė apsileidusi, nes nesimoko anglų kalbos, kuri padėtų susikalbėti su savo dukros šeima be gestų ir vertėjų pagalbos?
Kaip yra jūsų aplinkoje?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą