Tekančios Saulės šalis: lengva įsimylėti, norisi grįžti

„Jei jums pasakyčiau, kad Japonija yra puiki šalis, tikriausiai nieko nenustebinčiau. Bet tokio pasakymo tikrai būtų per máža. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas keliaujantis žmogus gyvenime bent kartą turėtų apsilankyti Japonijoje ir pajusti jos dvasią ir kultūrą“, - sako Londone gyvenantis lietuvis Kęstas Balčiūnas ir su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais dalijasi išsamiu pasakojimu iš Tekančios Saulės šalies.

Dirbtinėje saloje esančiame Osakos oro uoste jis su žmona ir sūnumi nusileido sausio paskutinėmis dienomis.

„Žiemą Hokaido ir kitose šiaurinėse salose gana šalta ir daug sniego, o centrinėje Japonijos dalyje temperatūra dažniausiai būna teigiama ir minimaliai sniego. Mums būnant šalyje dvi savaites, temperatūra didžiąją laiko dalį buvo 3-8 laipsniai šilumos“, - pasakojo lietuvis.

Pasak jo, viešasis transportas Japonijoje nėra brangus. Traukiniu nuvažiuoti per 40 km iki Osakos centro kainavo vos 5,50 Eur.

Įdomu tai, kad traukiniuose ir metro žmonės bendrauja tyliai - kabo skelbimai, kuriuose prašoma išjungti telefono skambėjimo garsą ir vengti kalbėjimo telefonu.

Keliautojui Osakoje įspūdį padarė ant kalvos stovinti Osakos pilis. Pasak jo, ji didelė ir graži.

„Šalia šios ir kitų pilių paprastai yra nemažai kimono nuomos punktų. Jaunos kinės ir korėjietės ypač mėgta paveiksluotis pasidabinusios išsinuomotais kimono“, - pirmuosius įspūdžius Japonijoje prisiminė K. Balčiūnas.

Viena pagrindinių Osakos atrakcijų - Dotonborio pramogų rajonas. Vakarais atgyja gatvės maisto pardavėjai, apšviesti tūkstančiais neoninių šviesų. Labai daug turistų iš Kinijos ir Pietų Korėjos.

„Japonija - darboholikų tauta. Labai nekultūringa darbe pasiimti ilgas atostogas, tad jie paprastai ima atostogas kelis kartus per metus, bet trumpas. Tokiu būdu toli nenukeliausi, tad japonai mielai keliauja po savo šalį“, - pasakojo keliautojas.

Pasak jo, maisto užeigų minėtame pramogų rajone Dotonboryje į valias. Labai populiarios makaronų sriubos (ramen), kepti tešloje aštuonkojų gabaliukai, labai brangi Kobės jautiena, didelės saldžios braškės, moliūgai ir saldžiosios bulvės, keptos tešloje.

„Bendrai tariant, maistas užeigose nėra brangus, galima neblogai pavalgyti už 8-12 eurų“, - akcentavo lietuvis.

Mažesnėse užeigose būtina atsiskaityti grynaisiais pinigais, banko kortelės nepriimamos. Keliaujant Japonijoje, visada būtina turėti grynųjų pinigų. Bankomatai dažnai taip pat nepriima užsienio banko kortelių.

Miestas, kur ir karvėms daromi masažai

Po poros dienų Osakoje, lietuviai traukiniu nuvyko į gana nedidelį Himedžio miestą. Jis įdomus tuo, kad turi didelę, vis dar originalią pilį, kuri niekada nebuvo užkariauta.

„Japonijoje viduramžiais vyko galybė kovų, sostinė keletą kartų keitė savo vietą. Himedžio pilis - puiki vieta susipažinti su senąja Japonijos istorija“, - minėjo keliautojas.

Po gero pusdienio Himedžyje lietuviai traukiniu atvyko į Kobę. Tai ypač svarbus Japonijai uostas su daugybe prieplaukų ir prekių krovimo kranų.

Tikriausiai ne vienam lietuviui Kobės pavadinimas asocijuojasi su labai brangia Kobės jautiena, kuri yra ypač aukštos kokybės.

„Karvės ir jaučiai auginami tik Hiogo prefektūroje. Jiems taikoma speciali dieta. Karvėmis ir jaučiais kruopščiai rūpinamasi, daromi masažai, kad būtų sumažintas stresas ir pagerinta mėsos kokybė. Sukurta net mėsos įvertinimo sistema“, - pasakojo lietuvis ir pripažino, kad pats Kobės miestas nepadarė didelio įspūdžio.

Kiotas

Lietuviai aplankė ir Kiotą - vieną pačių gražiausių Japonijos miestų. Kiotas prabuvo Tekančios Saulės šalies sostine per 1000 metų, iki 1868-ųjų.

„Rekomenduočiau šiame mieste praleisti bent 2-3 dienas. Mieste galybė šventyklų, didžiausia Japonijoje bambukų giraitė Arašijamos rajone“, - patarė kitiems K. Balčiūnas.

Toliau lietuviai kelionę tęsė iš „Nissan“ automobilių nuomos punkto išsinuomotu mažučiu „kei-car“ autobusiuku „Nissan Dayz“.

„Nissan Dayz“ miniatiūrinis „kei-car“ bukasnukis autobusiukas paliko gerą įspūdį. Jis nesukurtas važinėti autostradomis, bet puikiai gali vežioti 4 suaugusius žmones po miestą. Didžioji dalis europinių ar amerikietiškų automobilių tapo per dideli. Tiesiog mes vis dar turime daug vietos juos parkuoti.

Beveik visi automobiliai Japonijoje yra su benzininiais varikliais, dyzeliniai varikliai visai nepopuliarūs. Paskutiniais metais pradėjo po truputį daugėti ir elektromobilių.

Turėti nuosavą automobilį gyvenant didžiuosiuose miestuose yra didžiulė problema - tiesiog nėra vietos kur jį parkuoti. Didžioji dalis žmonių gyvena butuose, o nemokamų stovėjimo vietų paprasčiausiai nėra. Japonai labai išnaudoja kiekvieną žemės metrą, pastatai stipriai suspausti, automobilių savininkams tenka naudotis daugiaaukščiais automatiniais parkavimo garažais", - informacija dalijosi K. Balčiūnas.

Pasak jo, kai kurios autostrados Japonijoje mokamos ir yra tikrai nepigios.

„Pavažinėti automobiliu Japonijoje rekomenduotina, nes galima susidaryti vaizdą apie regioninį gyvenimą“, - patarė keliautojas.

Jis pasakojo, kad miesteliuose japonai (kaip ir mes) gali turėti nemažus namus ir 2 ar net daugiau automobilių.

Norite nusipirkti pigiai senesnį namą? Tikrai ne problema! Už kokius 8-12 tūkst. eurų nusipirksite. Tik ar pavyks įsilieti į vietinę bendruomenę - štai klausimas...

„Japonai - sparčiai senėjanti tauta, jaunimas iš mažų miestelių ar kaimų kraustosi gyventi į didmiesčius. Norite nusipirkti pigiai senesnį namą? Tikrai ne problema! Už kokius 8 000-12 000 eurų nusipirksite pusėtiną reikalingo remonto namą kažkur toli nuo didžiųjų miestų. Tik ar pavyks įsilieti į vietinę bendruomenę - štai klausimas...“ - retorinį klausimą iškėlė lietuvis.

Kaip vieną Japonijoje regėtų pasakiškiausių vietų jis įvardijo Amanohashidatės kaimą.

„Nuo kalno atsivėrė puiki panorama į pušimis apaugusią smėlėtą 3 kilometrų neriją. Pasakiška vieta“, - prisiminė K. Balčiūnas.

Rado sniego

Moderniu „Shinkansen“ traukiniu lietuviai nukeliavo iš Kioto į Nagoją. 130 kilometrų atstumą traukinys įveikia per 33 minutes, kartais pasiekdamas maksimalų 280 km/h greitį. Bilieto kaina - 32 eurai.

"Bet šį kartą mūsų tikslas buvo daug tolimesnis - nedidelis miestas kalnuose, toliau link šiaurės - Takajama. Pasižyminti vaizdingomis kalnuotomis vietovėmis kelionė neprailgo. Tarp kalvų tekanti upė bent trijose vietose buvo užtvenkta, taip visam regionui gaunant pigią elektros energiją.

Takajamos miesto centre išliko daugybė klasikinių medinių namų.

Kai atvykome, vyravo lengva minusinė temperatūra. Žemė daugiau kaip 20 cm buvo užklota sniegu. Oro prognozė rodė, kad lengvai snigs ateinančias penkias paras. (Prieš vieną dieną per vietinę televiziją rodė, kad šiauriau esančioje Hokaido saloje vietomis prisnigo iki 1,20 metro sniego)", - pasakojo keliautojas.

Lietuviai apsigyveno nedideliame seno tipo šeimyniniame viešbutuke - riokane. Gerokai pagyvenęs šeimininkas priimamajame pavaišino mača arbata su sausainiais. Šalia buvo sudėti 300 metų senumo samurajaus šarvai. Šeimininkas daugiausia kalbėjo japoniškai, kartais įsprausdamas vieną kitą anglišką žodį.

"Šeimininkas aprodė riokaną, mūsų nedidelį klasikinį japonišką kambarėlį (esu tokių matęs istoriniuose filmuose), pasiūlė vakare pasinaudoti onsenu - karštu nedideliu baseinu.

Naudojimasis onsenu turi griežtas taisykles: žmonės privalo eiti visiškai nuogi, visų pirma švariai nusiprausti po dušu, taip pat apsipilti vandeniu iš medinių dubenų. 

Gulint baseine neleidžiama kišti galvą į vandenį. Relaksuojant vandenyje, kūnas stipriai įšyla. Vakare po onseno aš jaučiausi kaip po geros lietuviškos pirties. Po onseno miegojau lyg užmuštas. Čiužiniai (vadinami futon) buvo patiesti ant grindų", - įdomias detales prisiminė K. Balčiūnas.

Aštuntą valandą ryto buvo patiekti japoniški pusryčiai.

„Šeimininkė nuvedė mus į atskirą kambarėlį. Patiekė ryžių, miso sriubos dubenėlį, gabaliuką skumbrės, moliniame inde keptą kiaušinį, virtų ir žalių daržovių, tofu, kažkokios grybų košės, žalios arbatos iš japoniško arbatinuko ir mažą buteliuką natūralių bakterijų gėrimo. 

Kaip visa tai skiriasi nuo įprastinių pusryčių, kokius siūlo pasaulio viešbučiai!“ - stebėjosi maisto racionu lietuvis.

Takajamoje lietuviai apžiūrėjo centrinę senąją miesto dalį, paskendusią sniege nedidelę šventyklą, taip pat aplankė daug nedidučių parduotuvėlių.

„Sutikome gana nemažai kinų ir pietų korėjiečių turistų - jiems atskristi į Japoniją visai šalia“, - prisiminė keliautojas.

Kai anksti ryte pasiėmęs fotoaparatą jis išėjo pafotografuoti, gana stipriai snigo, per naktį sniego paaugo apie 10 cm.

"Gerokai pasivaikščiojus po Takajamos centrą, laikas buvo sukti link geležinkelio stoties. Joje buvo galybė žmonių! Pasirodo, dėl stipraus snigimo keliose vietose ant bėgių nuvirto medžiai, niekas nežinojo, kada atvyks traukiniai iš Nagojos. Prie bilietų kasų laukė gal 150 žmonių ir tikriausiai dvigubai daugiau - patekti į pačią platformą. Visa laimė, kad mes bilietus buvome nusipirkę iš vakaro.

Mums „negražiai“ pavyko rasti strateginę vietą eilėje šalia suvenyrų parduotuvės, kur buvo susigrūdę daug turistų (gerokai arčiau eilės priekio nei galo). 

Po geros valandos laukimo pranešė, kad atvyko 4 vagonų traukinys iš Nagojos. Laimei, mums pavyko į jį patekti! Aišku, apie sėdimas vietas nebuvo galima net svajoti, teko susispaudus prastovėti beveik 3 valandas", - pasakojo keliautojas.

Pasak jo, Nagojos centras nėra toks įspūdingas kaip Kioto, bet čia yra graži pilis.

„Tiesa, į pačią pilį neįleido, o tik į teritorijoje esančius visiškai atrestauruotus pastatus. Jie atrodė taip įspūdingai, kad, manau, originalai seniai seniai atrodė blogiau“, - svarstė turistas.

Tokijo didybė

Kitą dieną lietuvių laukė kelionė greituoju traukiniu į didžiausią pasaulio miestą - Tokiją. Dėl sniego „Shinkansen“ traukinių grafikas išsiderino, daug traukinių vėlavo net po valandą, kas yra labai neįprasta tikslumu garsėjančioje sistemoje. Bet traukiniai važiavo dažnai, kas 7-10 minučių.

„Pusantros valandos kelionė neprailgo. Kelionės “vinis„ - pro langą matytas Fudžio kalnas. Jis įspūdingas! Deja, suspaustas grafikas neleido mums sustoti ir ilgiau pasigrožėti nuostabiu reginiu“, - pasakojo K. Balčiūnas.

Vien žinia, kad atvažiuoji į miestą, kuriame gyvena 37 milijonai žmonių, jau gali susukti galvą.

„Apsistojome gana netoli centro išnuomotame nedideliame bute šalia aukščiausio pasaulyje bokšto “Sky Tree“. Dažniausiai mes apsistodavome nebrangiuose viešbučiuose ar butuose, kurie turėdavo skalbimo mašinas. 

Keliaujant ilgoką laiką tik su 7 kg rankine kuprine, teko dažnokai skalbtis rūbus. Didelis lagaminas dažnai keičiant vietas nėra patogu, taip pat ir brangu, kai kelionėje būna galybė skrydžių. Didžioji dalis pasaulio aviakompanijų didįjį lagaminą į standartinio bilieto kainą nebeįskaičiuoja“, - keliavimo niuansus vardijo turistas.

Visų pirmiausia Tokijuje lietuviai aplankė Šibujos rajoną ir žinomiausią pasaulyje pėsčiųjų perėją.

„Ja, sakoma, per savaitę naudojasi 2 milijonai žmonių. Tai labai įspūdingas skaičius vienai sankryžai. Perėja galima grožėtis iš šalia esančio aukšto pastato apžvalgos aikštelės. 

Deja, visi bilietai tam vakarui buvo išpirkti. Kasdien pačia Šibujos metro stotimi naudojasi taip pat 2 milijonai žmonių. Pats Šibujos rajonas - žmonių skruzdėlynas. Galybė parduotuvių, barų, izakajų (alaus baras su paprastai geros kokybės maistu)“, - įspūdžiais dalijosi K. Balčiūnas.

Kitą dieną lietuviai ėjo pasižvalgyti iš viršaus į megapolį. „Sky Tree“ bokšto aukštis yra 634 metrai. Įrengtos dvi apžvalgos aikštelės - 350 m ir 450 m aukštyje. Bilieto kaina - 24 eurai. Puikiai matosi už 105 km esantis Fudžio kalnas.

„Tokijo miestas iš aukštai atrodo pritrenkiamai. Tūkstančių tūkstančiai aukštesnių ir žemesnių pastatų, kurie tęsiasi iki horizonto. Esu daugybę kartų buvęs ant centrinio Londono aukštų pastatų stogų, bet Londonas atrodo ne taip įspūdingai, lyginant su Tokijumi“, - palygino K. Balčiūnas.

Vėliau teko apsilankyti Senso-ji šventyklos komplekse. Tai didžiausia megapolio šventykla, bet, pasak lietuvio, ji tikrai negali lygintis su Kioto šventyklomis. Na, gal tik žmonių skaičiumi.

„Nuėjome į netoliese esantį Tokijo nacionalinį muziejų. Daugybė istorinių eksponatų iš Japonijos istorijos. Man labiausiai patiko salė su eksponuojamais senoviniais ginklais - katanomis, tači, vakizaši ir kitais. Jei kardas buvo gaminamas 6 mėnesius - tai ginklas ar menas? 

Aš juose įmatau meną. O ir kiekvienas senas kardas privalo būti įregistruotas “Prefectural Education Board“ (valstybinėje įstaigoje)“, - pasakojo keliautojas.

Teko aplankyti ir Origami muziejų. Pastarasis esą tai tik didelis kambarys su įvairiausias lankstiniais iš popieriaus. Ten galima nusipirkti gero origamio popieriaus.

„Japonai gali lankstinukus paversti į meną“, - šyptelėjo lietuvis.

Lietuviai nutarė aplankyti ir „Nippori Fabric Town“, kur įsikūrusiose daugybėje didesnių ir mažesnių parduotuvių pardavinėjamos įvairiausios medžiagos iš rietimų, užtrauktukai, siūlai, sagos ir kita.

„Pasirinkimas didžiulis, o ir kainos neblogos. Be abejo, įdomiausios medžiagos - su japoniškais motyvais. Vos ne kiekviena parduotuvė pardavinėja iškart atkirptų populiarių medžiagų įvairiais dydžiais“, - prisiminė keliautojas.

Nemažai parduotuvių, skirtų hobiams, ypač animė (animacijai), buvo ir kitame rajone - Akihabaroje. Anksčiau jis vadinosi „Electric Town“.

„Japonai išprotėję dėl animė herojų ir juos labai kolekcionuoja. Domisi, skaito, žiūri tiek animė, tiek manga (japoniški komiksai). Figūrėles perka tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Mačiau, kaip vyresnieji, net senyvo amžiaus japonai per telefoną žiūrėjo animė arba turėjo manga knygą ir skaitė važiuodami traukiniu“, - įdomias detales vardijo K. Balčiūnas.

Kitą rytą lietuvių šeimyna jau grožėjosi įžymiausio visų laikų Japonijos tapytojo Kacušikos Hokusajo muziejumi.

„Pats žymiausias jo medžio antspaudo kūrinys vadinasi “Didžioji Kanagawos banga„ (1831 m). Kūrinys kažkiek padarė įtakos net tokiems tapytojams kaip Klodui Monė ir Vincentui van Gogui. Labai įdomus vienas jo panoraminis Tokijo apylinkių piešinys - ilgis 7,40 metro, o plotis - tik 30 centimetrų“, - apie šį objektą pasakojo lietuvis.

Kardų muziejus - neblogas reginys su daug informacijos, bet visiškai draudžiama paveiksluoti ir filmuoti. Nuvilia tokie draudimai...

Kitas taikinys - kardų muziejus.

„Neblogas reginys su daug informacijos, bet visiškai draudžiama paveiksluoti ir filmuoti. Nuvilia tokie draudimai...“ - apgailestavo K. Balčiūnas.

Nuvyko apžiūrėti ir Japonijos imperatoriaus sodo bei pilies, įsikūrusių pačioje Tokijo širdyje, šalia didžiulės centrinės geležinkelio stoties. Publikai atidaryti dideli sodai ir seni pamatai (pati pilis buvo seniai sudeginta).

„Paskutinis muziejus Tokijuje - vienas didžiausių laikrodžių gamintojų pasaulyje - “Seiko“. Į nemokamą septyniuose aukštuose įsikūrusį muziejų rekomenduotina užsiregistruoti. Mums atėjus be registracijos, teko laukti pusantros valandos, nes buvo per daug lankytojų. 

Surinkti daugybė “Seiko“ laikrodžių modelių, nuo pačių seniausių iki pačių svarbiausių net pasauliniu mastu. Septintame aukšte - daug įspūdingų “Grand Seiko“ modelių. 

Sakoma, kad daugybė jų kokybiškesni ir tikslesni net už brangesnius “Rolex“ modelius. Neturi 350 000 eurų nusipirkti “Grand Seiko Kodo“? Teks ir vėl pirkti “Rolex“. Na, kiekvienam savo, - pagal skonį ir kišenę...“ - juokavo lietuvis.

Pasak jo, dvi savaitės Japonijoje prabėgo greitai, lyg viena diena.

"Šalis kiekvienam gali pasiūlyti kažką savito ir neįprasto. Vienam - gal disciplinos (japonai niekada nekirs gatvės degant raudonam šviesoforo signalui), kitam - švarumo (šiukšlių dėžių dėl saugumo Japonijoje nedaug, tad dažnai tenka neštis šiukšles namo), ramybės (negirdėjau skambančio telefono ir nemačiau kalbančio telefonu žmogaus metro ar traukinyje), technologijų (visur esantys kompiuterizuoti šildomais dangčiais ir daug keistų dalykų sugebantys tualetai).

Taip lengva įsimylėti Tekančios Saulės šalį. Aš tikrai ten dar sugrįšiu", - reziumavo K. Balčiūnas.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.