Tikslo su šeima persikelti į kaimą Rūta Lukoševičiūtė niekuomet neturėjo: viską pakeitė netyčia pamatytas skelbimas

Miesto komandoje šįkart išvysime Mariją Palaikytę, Arvydą Martinėną-Vudį ir Andrių Čerškų. 

Marija, kaip ir Andrius, neslėps – jiedu tikri miestiečiai. Pasirodo, kad Marijos neerzina net Vilniuje vykstantys maratonai! Anot jos, miestas turėtų būti gyvas.

Tuo tarpu A. Martinėnas-Vudis pripažins savo meilę ekologiškam kaimo maistui. Istoriją, koks kaimo laimikis labai nudžiugino jį ir bičiulį Algirdą Grudinskį-Grūdą, žiūrovai išgirs laidoje.

O štai kaimo komandoje pamatysime Andrių ir Vaidą Rimiškius bei Rūtą Lukoševičiūtę-Daudienę. 

Tikriausiai tai, kad Andrius – Jūžintų miestelio pažiba, yra girdėję visi. Tačiau ar žinojote, kad kaimas nėra svetimas ir jo žmonai Vaidai, su kuria jiedu bendrą gyvenimą kuria jau 20 metų?

O štai Rūta nustebins visus – moteris iš tiesų yra gyvenusi visur! „Ir Pasvalį, ir savo gimtąjį Panevėžį nepaprastai myli. 

Kai manęs paklausia, iš kur aš, visuomet nedvejodama atsakau, kad iš Panevėžio. Juk tai, kad gyveni Vilniuje, tavęs „nepadaro“ vilniete“, – šypteli žinoma moteris.

Rūta, nors augai Panevėžyje, nemažą laiko dalį praleidai ir Pasvalyje. Kaip atrodė tavo vaikystė, paauglystė? Ar šiems miestams iki šių dienų jauti sentimentus?

Didžiąją vaikystės dalį praleidau Pasvalyje, pas senelius. Tai nebuvo kaimas: mano senelių namo projektas buvo darytas architekto, ir tokių namų Baltijos šalyse buvo tik trys. 

Seneliai gyveno pasiturinčiai. Dažnai sulaukdavome svečių, todėl aš, dar būdama maža, mokėjau išvirti kavą. 

Nors, beje, buvau gerai priėdusi velnių: vieną sykį seneliui vietoje cukraus į kavą pribėriau druskos, o į gražias taureles buvau primėčiusi vyšnių kauliukų… Tad seneliams tekdavo ne tik mane girti, bet ir už mane paraudonuoti. 

Visa namo teritorija buvo apsodinta rožėmis, kurias nepaprastai mėgo mano močiutė. Taip pat namuose visuomet buvo auginami šunys. Arba medžiokliniai, nes senelis buvo aistringas medžiotojas, arba prancūzų buldogai, kuriuos nepaprastai mylėjo močiutė. 

Po senelių mirties neturėjome tiek finansų, kad išlaikytume tokius didelius 2 aukštų namus, tad skaudančia širdimi teko juos parduoti. Tačiau džiaugiuosi, kad namą įsigiję žmonės jį kruopščiai prižiūri. Sodyba yra ne kartą gavusi apdovanojimą kaip gražiausia! 

Kas, ką patyrei šiuose miestuose, amžiams liks tavo atmintyje?

Pasvalyje visuomet laukdavome Naujųjų metų: tuomet senelis persirengdavo Seneliu šalčiu, garsiai barbendavo į langą, o mes laukdavome dovanų. O po to, 12 valandą, būtinai eidavo šaudyti iš medžioklinio šautuvo į orą. 

Dar man patikdavo kartu su seneliais važiuoti į kokį nors miestelį, pavyzdžiui, Likėnus. Likėnai buvo svarbus kurortas, todėl ten močiutė ką nors įsigydavo. 

Ten prekių parduotuvėje buvo visai kitokių. Kartą, pamenu, nusipirko net prancūziškus kvepalus, ko paprastai parduotuvėse net nebūdavo – tekdavo ieškoti „blato“. O po pirkinių eidavome į šalia esantį restoraną pavalgyti. 

Vasarą dažnai leisdavome laiką prie upės. Tai būdavo ypatingas metas, nes su savo tėveliais matydavausi tik savaitgaliais, todėl savaitgalius labai branginau.

Kokiuose miestuose po to buvai apsistojusi ilgiausiai?

Vėliau studijavau Kaune, o supratusi, kad noriu veikti kažką daugiau, užsirašiau į konkursą „VRS kameros“ vedėjos vietai užimti ir jį laimėjau! 

Taip gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – išvykau į Vilnių, kuris buvo visai nepažįstamas, kaip, beje, ir visi žinomi žmonės, kurių aš visai nežinojau. 

Vilniuje gyvenau tikrai ilgai – į Širvintų rajoną su vyru persikraustėme tik 2016-aisiais, po vedybų.

Dabar jau kurį laiką savo gyvenimą kuri toliau nuo Vilniaus. Kas paskatino pabėgti į kaimą? 

Mes neturėjome tikslo gyventi kaime – tiesiog ieškojome didesnio būsto, nes planavome šeimos pagausėjimą, o Vilniuje gyvenome vieno kambario bute. Paieškos tęsėsi gana ilgai – apie metus. 

Jau buvome apvažiavę visus patikusius butus Vilniuje ir keletą sodybų aplink jį, kai netyčia pamatėme skelbimą, kad parduodamas namas, kuriame dabar gyvename. 

Kažkuo patraukė nuotraukos, o atvažiavę pamatėme, kaip jauku ir kiek daug erdvės (70 arų), pirtis, vandens telkinys. Pats namas atrodė jaukiai, tai ir lėmė mūsų sprendimą.

Ieškodami būsto, dažnai su vyru pasikalbėdavome, kad tikrai patiktų gyventi mažame miestelyje, kur grynas oras, nedaug žmonių ir laikas tarytum sustoja. Tai dabar taip ir gyvename. 

Kuo čia geriau? Nėra kamščių, darželiuose yra vietų, visi vieni kitus pažįsta. Čia stipri bendruomenė – į šventes susirenka daug žmonių. 

Esame tarsi viena didelė šeima. O kasmet dalyvaujame ir Cepelinų baliuje. Daugiausiai, jei neklystu, ten buvo pagaminta 1000 ar net daugiau! 

Ar daug kaimo darbų moki nudirbti?

Kaip čia pasakius… Jau moku pasodinti gėles taip, kad jos artimiausiu metu nenuvystų. Taip pat – palesinti ir pagirdyti naminius paukščius, ravėti. Kitus su ūkiu susijusius darbus dirba mano vyras su anyta.

Vis dėlto tikriausiai yra kažkas, ko pasiilgsti ir iš miesto?

Pasiilgstu šurmulio ir gyvenimo tempo. Bet atvažiuoju, pabūnu tame ritme, ir labai džiaugiuosi grįžusi atgal į namus. Dar pasiilgstu naktinio Vilniaus šviesų – atrodo tikrai užburiančiai. 

Daugybę Lietuvos vietų nuolat pamatai kartu su vasaros laida „Sveiki atvykę“. Tad kur mūsų šalyje dar mielai sutiktum pagyventi ateityje?

„Aš noriu čia gyventi“, – ko gero, dažniausiai girdima frazė, kai filmuojame laidas. Vyras net juokiasi – sako, kad ir viso gyvenimo neužteks, jei norėsis po truputį visur pagyventi. 

Tikrai, randame ir pamatome tokių vietų, kur galėtume drąsiai persikraustyti. Patiko Kazlų Rūda, Ignalina, Zarasai, Druskininkai, Biržai. 

O labiausiai tokiose vietose stebina žmonės, kurie, dažniausia grįžę į gimtinę iš didmiesčių ar emigracijos, kuria verslus, darbo vietas ir yra kupini entuziazmo ir meilės savam kraštui.

„Miestas ar kaimas“ – antradieniais, 19.30 val. per TV3!