Trenerė Rasa Vilkienė apie skyrybas: vyrui šis sprendimas buvo netikėtas, nes dažniau vyrai palieka moteris, o ne moterys vyrus

(3)

Kartais tik praėjus daug laiko nuo santuokos pradžios suprantame, kad esame nelaimingi. Kad šalia esantis žmogus nebesuteikia tiek džiaugsmo ir ramybės, kiek suteikdavo anksčiau. Ką daryti pajutus, kad toliau taip gyventi nesinori? Galbūt ignoruoti šį jausmą, o gal kreiptis pagalbos į psichologus?

Laidoje „Aš Ikona“ apsilankiusi garsi trenerė Rasa Vilkienė atviravo apie savo 23 metus trukusią santuoką ir kaip priėjo prie sprendimo, kad vis dėlto geriausia išsiskirti.

Kada ryžotės žengti TĄ žingsnį, supratote, kad reikia sukti skirtingais keliais?

Turbūt tas lūžis buvo rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį. Šis žingsnis tikrai buvo apgalvotas ir sudėliotas. Nes reikia pasirūpinti vaikais, jų mokyklom, nauja darbo vieta. Sprendimas buvo išvažiuoti toliau nuo namų, ne todėl, kad tai Vilnius ar Klaipėda, bet man reikėjo atstumo, tiesiog man taip buvo lengviau.

Ir, jei pasakyčiau tiesiai šviesai, ar aš to žmogaus nemylėjau, tai tikrai ne. Dar ir šiai dienai aš jį myliu viduje kaip savo vaikų tėvą, gal nebemyliu taip, kaip vyro, bet tuo metu aš jį dar mylėjau. Tačiau mačiau, kad man reikia atstumo, man reikia padaryti svarbų žingsnį, kad galėčiau kurti naują gyvenimą.

Ar buvo kažkoks įvykis, kuris paskatino sukti link skyrybų?

Mano galutinis taškas buvo, kai turėjau pokalbį su vaikais po apsilankymų ir išvadų pas psichologą. Buvo patarimas ir iš psichologo, ir pati pamačiau po pokalbio su vaikais, kad jiems tokio šeimos modelio nereikia, jie nėra laimingi matantys tokią šeimą.

Aš turiu tris mergaites ir nenorėjau joms užkoduoti tam tikrų stereotipų, kad taip reikia, kad taip privalu ir visiems iš šono atrodo labai gražu. Mes visi turime būti laimingi ir savo laimę kurti patys.

Ar ruošėtės skyryboms? Ar teko apgalvoti iš anksto, kur gyvensite? Ir kaip atrodys jūsų gyvenimas?

Kaip minėjau anksčiau, mes dvejus metus lankėmės pas psichologą su vaikais ir tai nebuvo vienos dienos sprendimas. Su vaikais viską aiškiai apkalbėjom ir, manau, kad sunkiausią periodą jau išgyvenau. Vienai dukrai beveik 18, kitai – 16 metų buvo. Jos pakankamai didelės ir man jų nuomonė buvo tikrai labai svarbi.

Prieš šį sprendimą kalbėjau ir su kiekviena atskirai, ir su vyru. Aišku, jam šis sprendimas buvo netikėtas, nes juk yra toks stereotipas, kad vyrai palieka moteris, o ne moterys vyrus. Arba skiriasi, kai kažką turi, kažkokį užnugarį. O aš neieškojau ir dabar neturiu.

Žinojau, kad savimi ir savo vaikais turėsiu pasirūpinti pati. Todėl tiek tikslas, tiek sprendimas man buvo labai aiškūs. Aš visą gyvenimą dirbau ir žinojau, kad aš galėsiu išlaikyti šeimą, aš turiu kojas ir rankas. Ir buvau jau turėjusi darbo pokalbį, susiradusi gyvenamąją vietą, vaikams mokyklas ir darželius.

Aš esu iš tų žmonių, kurie niekada nieko nedaro spontaniškai ir kiekvieną savo žingsnį pasveriu. 23 metai išgyventi santuokoje ir trys vaikai. Aš labai sąmoningai tai dariau, jeigu būtų buvę progų kažką tai keisti, aš tikrai nieko nekeisčiau, nes vaikui mamos ir tėčio niekas nepakeis. Bet vaikai užauga ir išeina, o mes suaugę žmonės – tėvai turime gyventi toliau.

Visą „Aš Ikona“ laidą ir kitų garsių moterų skyrybų istorijas galite pamatyti laidos įraše straipsnio viršuje.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder