Už jo karsto žingsniavo tik varguomenė iš to kvartalo, kuriame jis gyveno

Redingo stotyje aplink Vaildą išsirikiavo smalsuolių minia. Rašytojas, vilkintis dryžuotus kalinio marškinius, stovėjo po šaltu lietumi, apsuptas sargybinių, ir pirmąkart gyvenime verkė. Minia kikeno.

Iki tol Vaildas nepažinojo ašarų nei kančios. Jis buvo spindintis Londono džentelmenas – dendis, nerūpestingas tinginiavimo meistras ir žavingas kalbėtojas. 

Eidamas pasivaikščioti Pikadilyje jis segėdavo saulėgrąžos žiedą atlape. Visa Londono aristokratija mėgdžiojo Vaildą: rengėsi kaip jis, kartojo jo šmaikščius posakius, kaupė brangakmenius ir pasaulį stebėjo iš už pusiau primerktų vokų — beveik taip, kaip jis.

Vaildas nenorėjo matyti socialinės neteisybės, kurios Anglijoje buvo perteklius. Kaskart susidūręs su ja, jis mėgino užgniaužti sąžinę išradingais paradoksais ir bėgo prie savo knygų, eilių, prie drobių ir brangiųjų akmenų regėjimo.

Jam patiko visa, kas dirbtina. Šiltnamiai jam buvo mielesni už miškus, kvepalai — malonesni už rudeninės žemės kvapą. 

Gamta jam atrodė šiurkšti ir varginanti. Jis žaidė su gyvenimu kaip su žaislu. Net ir aštri žmogaus mintis jam tebuvo pretekstas malonumui.

Londone, prie namo, kuriame gyveno Vaildas, stovėjo elgeta. Jo skarmalai erzino rašytoją. Vaildas pasikvietė geriausią sostinės siuvėją ir užsakė elgetai kostiumą iš prabangios, plonos medžiagos. Kai šis buvo pasiūtas, pats Vaildas kreida pažymėjo vietas, kur turėjo būti praplėšimai. 

Nuo tada prie jo langų stovėjo senis, vilkintis vaizdingą, brangų skurdžiaus apdarą. Elgeta nebeteršė Vaildo skonio. „Net vargas privalo būti gražus.“

Taip gyveno Vaildas — išdidus žmogus, paniręs į knygas ir grožio kontempliaciją. 

Vakarais jis pasirodydavo klubuose ir salonuose — tai buvo šviesiausios jo gyvenimo valandos. Tada jis tarsi atgimdavo: aptukęs veidas jaunėdavo, išblykšdavo.

Jis kalbėdavo. Jis sekdavo dešimtis pasakų, legendų, liūdnų ir linksmų istorijų, barstydavo jas netikėtomis mintimis, spindinčiais palyginimais, nukrypimais į retų žinių sritis.

Jis priminė fokusininką, traukiantį iš rankovės margaspalvių audinių krūvas. Taip Vaildas ištrauk­davo savo pasakojimus, ištiesdavo juos prieš nustebusią auditoriją ir niekada nesikartodavo. Išeidamas jis pamiršdavo, ką buvo pasakęs. 

Savo istorijas jis mėtė kaip dovaną pirmajam sutiktajam. Jis leisdavo bičiuliams užrašinėti visa, ką išgirsdavo iš jo lūpų, pats gi rašė labai mažai. Vos šimtoji dalis jo pasakojimų vėliau buvo užfiksuota jo paties ranka. Vaildas buvo tingus ir dosnus.

„Žmonijos istorijoje, — rašė apie jį biografas, — dar nebuvo tokio nuostabaus pašnekovo.“

Po teismo viskas baigėsi. Draugai nuo jo nusigręžė, knygos buvo sudegintos, žmona mirė iš sielvarto, vaikai atimti, o vargas ir kančia tapo jo dalia ir jau nebeapleido iki pat mirties.

Kalėjimo kameroje Vaildas pagaliau suvokė, ką reiškia skausmas ir socialinė neteisybė. 

Sutryptas, pažemintas, jis sukaupė paskutines jėgas ir sušuko apie kančią, apie teisingumą, ir šis jo šauksmas, lyg kruvinas spjūvis, buvo sviestas į veidą išdavikiškai Anglijai. 

Tas šauksmas vadinosi „Redingo kalėjimo baladė“.

Metais anksčiau jis išdidžiai stebėjosi žmonėmis, kurie užjautė vargšų kančias, - juk, anot jo, užjausti dera tik grožį ir džiaugsmą. Dabar jis rašė:

„Vargšai yra išmintingi. Jie jautresni, švelnesni, jų širdys gilesnės už mūsų. Kai išeisiu iš kalėjimo, jei turtingųjų namuose negausiu nieko, vargšai tikrai kažką man duos.“

Dar prieš metus jis tvirtino, kad virš visko gyvenime yra menas ir menininkai. Dabar jis mąstė kitaip:

„Daugybė nuostabių žmonių — žvejai, piemenys, valstiečiai ir darbininkai — nieko nežino apie meną, ir vis dėlto jie yra tikroji žemės druska.“

Dar neseniai jis rodė visišką panieką gamtai. Net laukų gėles — gvazdiką ar ramunę — prieš įsisegdamas į atlapą jis dažydavo žaliai, nes jų natūrali spalva atrodė pernelyg rėžianti akį. O dabar jis rašė:

„Jaučiu trauką prie paprasto, pirmapradžio, prie jūros, kuri man yra tokia pat motina, kaip ir žemė.“

Kalėjime jis skausmingai pavydėjo gamtininkui Linėjui, kuris puolė ant kelių ir pravirko iš džiaugsmo, pirmą kartą išvydęs plačias kalnų pievas, geltonuojančias nuo šluotinio sausakrūmio žiedų.

Reikėjo katorgos, reikėjo žvelgti į mirtininko veidą, matyti, kaip muša bepročius, mėnesiais, iki kraujo, draskyti nagus, ardant supuvusias virves pluošteliais, beprasmiškai tampyti iš vienos vietos į kitą sunkius akmenis, netekti draugų, prarasti spindinčią praeitį, kad pagaliau suvoktų, jog Anglijos visuomeninė santvarka yra „siaubinga ir neteisinga“, ir kad savo užrašus užbaigtų tokiais žodžiais:

„Visuomenėje, tokioje, kokia ji dabar sutvarkyta, nėra vietos man. Tačiau gamta suras man prieglobstį kalnų tarpekliuose, kur galėsiu pasislėpti; ji pabers naktį žvaigždėmis, kad, nepargriūdamas, galėčiau klaidžioti tamsoje, o vėjai nušluos mano pėdsakus, kad niekas negalėtų manęs persekioti. 

Didžiuosiuose vandenyse gamta mane apvalys ir išgydys kartžiomis žolėmis.“

Kalėjime Vaildas pirmąsyk gyvenime patyrė, kas yra draugystė. „Niekada gyvenime aš nesulaukiau tiek švelnumo ir nemačiau tokio jautrumo savo skausmui, kaip iš draugų — kalinių.“

Išėjęs iš kalėjimo, jis buvo apsuptas atsidavusios meilės visų, kuriems teko kartu su juo iškęsti angliškąją karališkąją katorgą.

Po kalėjimo Vaildas parašė du straipsnius, žinomus „Laiškų apie kalėjimo gyvenimą“ pavadinimu. Šie straipsniai, ko gero, verti viso to, ką Vaildas buvo sukūręs iki tol.

Viename jų jis santūriai, bet su įniršiu rašė apie mažų vaikų kančias, kuriuos, lyg suaugusiuosius, uždarydavo į Anglijos kalėjimus; kitame — apie laukinį kalėjimo papročių žiaurumą.

Šie straipsniai įrašo Vaildą į geriausių žmonių gretas. Pirmą kartą jis prabilo kaip tikras demaskuotojas.

Vienas straipsnių buvo parašytas tarsi iš menkos dingsties: Redingo kalėjimo prižiūrėtojas Martinas buvo atleistas už tai, kad alkanam mažam kaliniui vaikui davė kelis džiūvėsius.

„Žiaurumas, kuriam dieną ir naktį yra pasmerkti vaikai Anglijos kalėjimuose, neįtikėtinas. Patikėti juo gali tik tie, kurie patys juos matė ir įsitikino nežmoniška angliškosios sistemos prigimtimi. Baimė, kurią kalėjime patiria vaikas, neturi ribų. 

Nėra nė vieno Redingo kalėjimo kalinio, kuris su didžiausiu džiaugsmu nesutiktų pratęsti savo bausmės metais, jei tik liautųsi kalėjimuose kankinti vaikus.“

Taip rašė Vaildas anuomet, ir visiškai akivaizdu, kad jis, buvęs didysis estetas, kartu su kitais kaliniais mielai būtų atsėdėjęs dar kelerius metus dėl to mažo berniuko, kurį dažnai matydavo raudantį vienutėje.

Netrukus po išlaisvinimo Vaildas mirė savanoriškoje tremtyje Paryžiuje.

Jis mirė skurde, užmirštas Anglijos, Londono ir bičiulių. Už jo karsto žingsniavo tik varguomenė iš to kvartalo, kuriame jis gyveno.

©️ Šaltinis: Markus Vakaras