Dvi varlės į ją įkrito. O duobė buvo labai gili. Draugės, supuolę žiūrėjo į tamsią gilią duobę, kurios dugne beveik nebebuvo įmanoma įžiūrėti nelaimėlių.
O tos vargšelės iš visų jėgų šokinėjo aukštyn, kaip įmanydamos stengėsi iš duobės išsikapanoti.
O "geros"’ draugės, matydamos, kaip viskas blogai, joms mojuodamos šaukė: "ne, jūs negalėsite iš tos duobės iššokti, ji tokia gili, jūs turit susitaikyt su beviltiška savo padėtim, mums labai gaila, bet mes ir padėti jums negalim, mes pačios bijom įkristi, taigi geriau net nebesivarginkit"…
Ir viena varlė, įtikėjusi savo bejėgiškumu, krito negyva, neatlaikė širdis.
O kita, matydama, kaip draugės mojuoja palinkę virš duobės, kažką sako žiopčiodamos, vis stipriau ir stipriau telkė savo jėgas, kol pagaliau užsikabino už krašto ir išsiropštė.
Išsigelbėjusioji dėkojo draugėms: "ačiū, mielosios, kad mane palaikėte, mojuodamos, rodėte, kad aš vis aukščiau ir aukščiau šokčiau, tikėjau, kad sakėte žodžius, kurie man teikė jėgų".
Išsigelbėjusioji varlė buvo kurčia ir negirdėjo, ką draugės iš tiesų sakė.
Moralas: verta būti kurčiam, nei girdėti žodžius, žudančius tavo tikėjimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą